Kai nieko

2011-03-10

Kai matau žmones, ieškančius patarimų apie tai, kaip tapti laimingesniais, internete ir žurnaluose, nagrinėjančius savo sudėtingą praeitį psichologų kabinetuose arba artimiausios draugės virtuvėje, nuolat knibinėjančius pokalbių su partneriais ir tėvais detales, po siūlelį analizuojančius vakardienos įvykius ir rytdienos planus, mane vienu metu apima ir nuostaba, ir pasibjaurėjimas. Kiek kartų jie turi perskaityti ar išgirsti paprastutį sakinį, kad jį suvoktų sudėtingi jų smegenų vingiai: laimė yra subjektyvus dalykas ir ji nepriklauso nuo nieko kito, išskyrus patį žmogų! Tai jausmas, tai būsena, o emocijas patiriame tik mes patys, niekas daugiau už mus negali to padaryti! Patarimai, receptai, nuo šiol jau elgsiuos vienaip, o su vaikais kalbėsiuos tik šitaip… Kas gaunasi? Šnipštas. Nes kiekvienam nuodui yra priešnuodis, nes gyvename apsupti žmonių, daiktų ir reiškinių, ir jei savo laimę projektuojame išorėn, niekuomet negalime būti tikri, kaip pasikeis aplinkybės. Vien jau pats faktas, kad viskas gali bet kurią sekundę pasikeisti, savaime užteršia laimės akimirkas šlykščiais purvais. Ir daugiau nieko nelieka. Tik skausmingas laukimas. Nežinia ko.

kai

O iš tikrųjų nieko nėra paprasčiau už laimę. Nieko nėra paprasčiau už santykius su mylimu žmogumi. Viskas lengva. Nieko sudėtingo. Tereikia kiekvieną akimirką įsisąmoninti – ar dabar esu laiminga? Nieko neprisimenant ir nieko nelaukiant. Jei taip atvirai, tikras skausmas, kančia ar išties nemalonūs momentai sudaro vos kelis procentus mūsų gyvenimo, visą kitą laiką praleidžiame grauždamiesi  dėl to, kas įvyko, iš naujo ir iš naujo sukdami nesmagių prisiminimų filmą, arba nuogastaudami ir nerimaudami dėl to, kas gali įvykti, o kas jeigu… Ar gali būti kas nors tobuliau už šią sekundę (nieko neprisimenant ir nieko nelaukiant!!!)? Gyvenimas su auksinės žuvelės atmintim. Taip aš vadinu šią techniką. Taip aš vadinu laimę.

15 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams