Ką skaitai: gyvenimo tikslo tipo apmąstymas nedarbo akivaizdoje

2009-02-20

Paskui jis persigalvojo ir suprato, kad čia ypač diskutuotinas klausimas, bet mano minčių sniego kamuolys jau buvo spėjęs įsibėgėti ir dabar privalau viską užrašyti, ką galvoju. Nes užsiplieskiu kaskart, su šia tema susidūrusi.

Darbingo amžiaus žmogus, neturintis darbo. Kokios asociacijos kyla? Anksčiau, kai darbo jėgos paklausa buvo didžiulė, būtum atsakęs – tinginys. Dabar, kai visi graudžiai suvokia, kokia klaiki yra situacija, – linguoji galva: vargšelis, krizės auka. Bet kokiu atveju nuomonė apie nedirbantį asmenį yra neigiama. Nes?..

Gyveni tam, kaip dirbtum, ar atvirkščiai? Iš viršuje pateiktos nuomonės tikrai galima susidaryti įspūdį, kad visas (na, ar dalis, nesvarbu) laisvas laikas turėtų būti išnaudojamas darbiniams įgūdžiams tobulinti, darbo paieškoms ir taip toliau. Darbas, geresnis darbas, geriausias darbas, ir taip iki pačios pabaigos.

Vienas iš paradoksalių visuomenės spaudimo žūtbūt dirbti pavyzdžių (iš Tinginystės filosofijos, vieno mano mėgstamiausių tinklaraščių): Valgyk, Juozuk, duoną!! Bet aš nenoriu valgyti duonos… Reikia, kad užaugtum didelis ir stiprus. O kam aš turiu būt didelis ir stiprus? Kad galėtum dirbti ir uždirbti pinigų!!! O kam man tie pinigai? Kad galėtai nusipirkt duonos! Bet aš nenoriu duonos… Arba pas Jankauską buvo neblogas pavyzdys, bet dabar neradau, na, maždaug sėdi žmogus, žiūri į jūrą, kitas įkalbinėja jį įsidarbinti viename jo laivų, tas vis domisi, kam, galų gale prieinama prie to, kad žmogelis senatvėje galėtų būti didelės laivų įmonės savininku, ir?.. Ir galėtų sėdėdamas žiūrėti į jūrą. Bet jis dabar žiūri į jūrą!!!

Mano gyvenimas nėra tai, kas vyksta grįžus iš darbo ir savaitgaliais. Mano gyvenimas nevyksta pripuolamai, šalia kažko svarbaus. Mano gyvenimas nevyksta vardan geresnio darbo. Jis vyksta dabar.

Mistiškai man skamba šūkčiojimai skelbiančių, kad darbas yra jų aistra ir jie nekantrauja greičiau vėl pasinerti į viliojančias profesijos bangas. Galbūt kada nors ir mane aplankys tas stebuklas, bet kol kas ne ypač suvokiama ir atrodo, kad tai eilinė saviapgaulė. Pasiteisinimas prieš save ir kitus, kodėl nesimatai su draugais, nežaidi su vaikais ir neaplankai tėvų.

Nedirbdama naujai atrandu dienos metą. Su draugėmis pagaliau galiu matytis ne pripuolamai, tuo laiku, kuris lieka po darbo, o normaliai, kai ir turėtų vykti gyvenimas – dieną. Ir šį normalumą atrandu kaip stebuklą! Argi ne šlykštu, kaip visuomenės normos iškreipė mano mąstymą?

Todėl noriu supurtyti ir atverti akis kiekvienam, verkšlenančiam dėl netekto vergavimo svetimam šaltinio: mėgaukis, po velnių! Neišvengiamai vienaip ar kitaip visuomenė ras būdų Tave įkinkyti į jungą, o kol kas, vardan savo paties labo, skaityk knygas, kurios įdomios Tau, o ne Tavo būsimam darbdaviui, a?

Na, pradėk dabar komentarus apie tuos savo nelemtus pinigus. Juk, nuoširdžiai, Tavo gyvenimas iš tikrųjų vyksta dėl jų, ar ne?

21 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams