Jūratė Jadkonytė Petraitienė: Laimingos mamos dienoraštis

Jūratė Jadkonytė Petraitienė Laimingos mamos dienoraštisAr dažnai skaičiuojate jonvabalius ir stebitės taškuota boruže? Ar sukatės vaikiška karusele, leidžiatės nuo kalniuko rogutėmis, o blynus su uogiene valgote rankomis? Jei turite vaikų, jums tai visai įprasta. Kas sugalvojo, kad vaikus auginti – labai sunkus darbas?

Čia pirmoji pirmo knygos skyriaus pastraipa. Ji mane nuteikė labai optimistiškai, kad į rankas pasiėmiau įdomų, tinkamą ir bent kiek mano požiūrį pakeisiantį kūrinį. Deja deja. Įveikusi tris su puse šimto puslapių negaliu pasigirti net sužinojusi ką nors naujo, jau nekalbant apie kitokį požiūrį, galimybę pažvelgti į dalykus naujai ar panašiai. Gal žmogui, kuris niekada niekur nebuvo susidūręs su vaikais, ši knyga ir būtų kažkiek naudinga, bet šiaip daugumą atsakymų į joje keliamus klausimus nori nenori randi pats – gyvenimas priverčia.

Papiktino toks neteisingas knygos pavadinimas, sukeliantis visiškai klaidingus lūkesčius apie tai, ko galima tikėtis – vienintelis pasiteisinęs žodis iš trijų yra “mamos”. Nes nei “laimingos” (visa knyga – apie problemas ir rūpesčius, kuriuos kelia vaikai ir kaip juos spręsti), nei “dienoraštis” (klausimai užduodami specialistams – psichologams, psichiatrams, psichoterapeutams, pateikiami jų atsakymai, tokiu principu sudaryta visa knyga. O gal kažkas tikrai taip rašo dienoraščius?) Kadangi klausinėjama skirtingų specialistų, natūralu, kad skiriasi ir jų nuomonės tais pačiais klausimais. Vienoje vietoje teigiama, kad kūdikiui nedera miegoti tėvų lovoje, kitoje jau pasakojama, kaip dviejų sulaukusį mažylį pratinti iš jos išprašyti. Apskritai knyga sudaryta kažkaip chaotiškai: papasakojama apie “džiaugsmus” auginant pametinukus, padalinama patarimų turintiems hiperaktyvų vaiką, tada pradedama apie naujagimių priežiūrą, o baigiama tuo, kaip nemalonu, kai svečiai ateina su neklaužadomis vaikais ir kur geriau nuo jų paslėpti vertingus daiktus, kad nesudaužytų, nepavogtų ar gražiai nepaprašytų išsinešti namo.

Reikėtų žinoti ir tai, kad būna trimečių, kurie dieną miegoti nenori (dažniausiai tai aktyvūs ir smalsūs vaikai). Ką daryti? Neverskime užmerkti akučių, verčiau ramiai pabūkime kartu: paskaitykime knygelę, pasišnekučiuokime. O vakare tokį nemiegalių guldykime dviem valandom anksčiau.

Ši pastraipa labiausiai prajuokino. Tarsi kas būtų paslapčiom pašnabždėjęs, kad būna vaikų, kurie nemėgsta žalių alyvuogių, užtai jiems reikia duoti juodų.

Pliusas – atžalai patiko drauge su manimi vartyti knygą, nes joje daug vaikų ir jų žaislų nuotraukų.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 5.

Facebook komentarai
Kokia tavo reakcija?
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0

Hits: 1

6 Komentarai

Prisijunkite prie diskusijos ir pasakykite mums savo nuomonę.

Ashtroka
2013 12 20 | 13:09

Va va, aš irgi įpusėjau šitą skaityti, ir toks dviprasmiškas jausmas – vietomis, lyg ir smagu, o vietomis – pati autorė supainioja skirtingas ekspertų nuomones, o tai kuri ta tikroji? Tik pačios mamos, matyt, nes visi vaikai skirtingi.

PinkCity
2013 12 21 | 10:32

Kelių, net ir viena kitai prieštaraujančių nuomonių pateikimas savaime nėra blogis, netgi priešingai – gėris, tačiau tik tuomet, kai jos analizuojamos, lyginamos, nagrinėjami kiekvienos pliusai ir minusai, o ne surašomos atskiruose knygos skyriuose kaip vienintelės ir neginčijamos tiesos.

Asta
2013 12 27 | 12:47

Labai šauni knyga. Šîlta, linksma… O bambeklių visada atsiras, ypač, jei jie anoniminiai.

Asta
2013 12 27 | 12:52

Ir dar. Ieškojau šios knygos draugei Kalėdoms – iššluota. Prekyboje nėra. Tuom viskas ir pasakyta.

PinkCity
2013 12 27 | 14:56

Sveika, Asta.
Visų pirma ačiū, kad skaitai mano tinklaraštį.
Pasiilgau bendravimo komentaruose, tad šįkart mano atsakymas bus ilgėlesnis.
Visų pirma, ką Tu vadini bambėjimu? Mano nuomone, tai – šaltas, monotoniškas ir neargumentuotas nuolatinis skundimasis, kad viskas blogai. Jei atkreiptum dėmesį į kitas mano knygų apžvalgas, pastebėtum, kad tikrai nesu iš tų pilkų nuobodžių bambeklių, kurie viską kritikuoja ir kuriems galima pasiūlyti tik patiems geresnę knygą parašyti, jei jau visi rašytojai tokie prasti. Tiesiog šįkart man knyga nelabai patiko ir, man atrodo, savo nuomonę išdėsčiau pakankamai argumentuotai.
Ką reiškia anoniminiai? Jei parašydama, kad esi Asta, nuplėši nuo savęs anonimiškumo kaukę, tai galiu drąsiai prisipažinti, jog mano vardas Jovita, o aukščiau komentavusi mergina slapyvardžiu Ashtroka, manau, nesupyks, jei išduosiu, kad jos vardas Sigita. Mes internete rašome slapyvardžiais, nes jovitų, sigitų ir astų yra daug, o viešai skelbti savo vardą, pavardę, adresą, telefono numerį beigi asmens kodą yra kvaila.
Tai, kad knygos nėra knygynuose, nėra nei jos gerumo, nei prastumo įrodymas. Labai gerų knygų, deja, suprantamų ne visiems, į knygynus paduoda tik po kelis egzempliorius, nes masėms jos neįdomios, o suinteresuoti žmonės gali greit nupirkti arba tas vienintelis egzempliorius gali ilgai laukti savo skaitytojo, kuris radęs labai jį vertins. Galima į knygynus privežti šūsnis populiaraus šlamšto, kuris bus greit išpirktas dėl mados ir atneš leidėjams gražaus pelno.
Laimingos mamos dienoraščio nevadinu pigiu šlamštu, nes jei knyga būtų tokia, aš jos paprasčiausiai nebūčiau perskaičiusi iki galo. Tiesiog man ji nepasirodė pakankamai gera.
Smagių likusių žiemos švenčių!

Akvilė
2016 05 06 | 9:13

Man knyga pasirodė įdomi, naudinga, originali. Ypač džiaugiuosi, kad tai lietuvių darbas – arčiau mūsų kasdienybės ir realybės. Įsigijau ją laukdamasi pirmo vaiko ir mielai pavartau jau sūpuodama trečią.
Maža to, nuoširdžiai siūlau ir kitiems šią knygą paskaityt, kad praplėst savo akiratį, rast naudingų įžvalgų.

Palikti atsakymą