Jūratė Jadkonytė Petraitienė: Laimingos mamos dienoraštis

2013-12-20

Jūratė Jadkonytė Petraitienė Laimingos mamos dienoraštisAr dažnai skaičiuojate jonvabalius ir stebitės taškuota boruže? Ar sukatės vaikiška karusele, leidžiatės nuo kalniuko rogutėmis, o blynus su uogiene valgote rankomis? Jei turite vaikų, jums tai visai įprasta. Kas sugalvojo, kad vaikus auginti – labai sunkus darbas?

Čia pirmoji pirmo knygos skyriaus pastraipa. Ji mane nuteikė labai optimistiškai, kad į rankas pasiėmiau įdomų, tinkamą ir bent kiek mano požiūrį pakeisiantį kūrinį. Deja deja. Įveikusi tris su puse šimto puslapių negaliu pasigirti net sužinojusi ką nors naujo, jau nekalbant apie kitokį požiūrį, galimybę pažvelgti į dalykus naujai ar panašiai. Gal žmogui, kuris niekada niekur nebuvo susidūręs su vaikais, ši knyga ir būtų kažkiek naudinga, bet šiaip daugumą atsakymų į joje keliamus klausimus nori nenori randi pats – gyvenimas priverčia.

Papiktino toks neteisingas knygos pavadinimas, sukeliantis visiškai klaidingus lūkesčius apie tai, ko galima tikėtis – vienintelis pasiteisinęs žodis iš trijų yra “mamos”. Nes nei “laimingos” (visa knyga – apie problemas ir rūpesčius, kuriuos kelia vaikai ir kaip juos spręsti), nei “dienoraštis” (klausimai užduodami specialistams – psichologams, psichiatrams, psichoterapeutams, pateikiami jų atsakymai, tokiu principu sudaryta visa knyga. O gal kažkas tikrai taip rašo dienoraščius?) Kadangi klausinėjama skirtingų specialistų, natūralu, kad skiriasi ir jų nuomonės tais pačiais klausimais. Vienoje vietoje teigiama, kad kūdikiui nedera miegoti tėvų lovoje, kitoje jau pasakojama, kaip dviejų sulaukusį mažylį pratinti iš jos išprašyti. Apskritai knyga sudaryta kažkaip chaotiškai: papasakojama apie “džiaugsmus” auginant pametinukus, padalinama patarimų turintiems hiperaktyvų vaiką, tada pradedama apie naujagimių priežiūrą, o baigiama tuo, kaip nemalonu, kai svečiai ateina su neklaužadomis vaikais ir kur geriau nuo jų paslėpti vertingus daiktus, kad nesudaužytų, nepavogtų ar gražiai nepaprašytų išsinešti namo.

Reikėtų žinoti ir tai, kad būna trimečių, kurie dieną miegoti nenori (dažniausiai tai aktyvūs ir smalsūs vaikai). Ką daryti? Neverskime užmerkti akučių, verčiau ramiai pabūkime kartu: paskaitykime knygelę, pasišnekučiuokime. O vakare tokį nemiegalių guldykime dviem valandom anksčiau.

Ši pastraipa labiausiai prajuokino. Tarsi kas būtų paslapčiom pašnabždėjęs, kad būna vaikų, kurie nemėgsta žalių alyvuogių, užtai jiems reikia duoti juodų.

Pliusas – atžalai patiko drauge su manimi vartyti knygą, nes joje daug vaikų ir jų žaislų nuotraukų.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 5.

6 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams