Judinkis!

2010-04-29

Pastaruoju metu užsikabinau už frazės it moves me – lietuviškai tai stumia judina varo mane priekin kažkaip skamba ne taip galingai (ironiška, bet dvi dainos, labiausiai mūvinančios mane šiuo metu yra apie tai, kaip žmonių kai kas nemūvina: Yeasayer ir Peter, Bjorn and John, paklausyk!)

Vakar buvau Mažajam teatre, ten grojo toks Paulius ir dainavo tokia Evelina Edithos Piaf dainas, ir tada aš suvokiau, kad greičiausiai labiausiai už viską gyvenime mane veža (va, gal čia būtų tinkamiausias pakaitalas mūvinimui?) žmogaus autentiškumas, buvimas tikru ir nuoširdžiu bendravime (sunkiai man sekasi parinkti tinkamus žodžius šįryt). Na, kai kalbiesi ir supranti, kad Tavo pašnekovas yra būtent toks, koks jis atrodo bei kaip skamba. Tai va, ta puiki dainininkė Evelina vakar visa savo siela nuoširdžiai bendravo su publika, prancūziškais kūriniais atskleisdama tikras emocijas, mintis, išgyvenimus, tiesiog pačią esmę. Kai toks autentiškumas sklinda nuo scenos, man neįmanoma ramiai išsėdėti kėdėje, norisi veido mimika, kūno judesiais, pritariant balsu atliepti kuriančiam žmogui, tarsi kažkaip atsidėkojant už dovanojamą energiją, parodant, kad aš ją suprantu, priimu ir grąžinu savąją. Lygiai taip pat prieš kelias savaites nutiko su Liūdnais slibinais – ten, aišku, jau buvo ne tokia teatrinė aplinka, todėl įmanoma šokti atsistojus, bet susilaukiau priekaištų – priėjo vyrukas ir paklausė, ar aš nemanau, kad taip šokinėdama trukdau matyti Slibinus sėdintiems už manęs, prie staliukų. Bet, sakau, juk tai koncertas, o koncertuose paprastai galima šokti, ar ne? Pakraipė galvą ir nuėjo.

Neįmanoma palyginti šokio pagal įrašą kokiam klube ir gyvo garso koncerte. Nes kai matai prieš save Tau dainuojantį žmogų, vyksta kažkokie magiški energijos mainai (visuomet stengiuosi šokti ne toliau kaip trečioje nuo scenos eilėje, tuomet įmanomas akių kontaktas, kuris procesą dar labiau suaktyvina)!

Grotuotas

Aišku, kai kalbu apie autentiškumą, turiu omenyje ne vien muzikantus; jį puikiai jaučiu bendraudama su draugais – vieni tiesiog spinduliuoja nuoširdumu, jie nebijo kalbėti jautriomis temomis, atskleisti savo silpnumo ar abejonių, pademonstruoti tikro džiaugsmo ir susižavėjimo, o kiti, pasislėpę po kaukėmis, kankinasi stengdamiesi atitikti norimą sukurti įspūdį. Tokie dalykai labai greitai juntami, ypač kai pats stengiesi išlikti atviru. Visuomet pateisinu tuos netikrus žmones – juk nėra lengva gyventi, kai nepatinki pats sau. Bet man labiau patinka tie, kurie sau patinka. Ir jie mane išjudina!

6 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams