Josephine, Orlova ir aš

2009-01-09

Muzikinis atradimas, labiausiai verčiantis mane strykčioti ir dusliai alsuoti pastarosiomis dienomis neabejotinai yra Josephine Foster. Pagavau save svarstant, kad jos balsas ir iš dalies dainos panašios į Alinos Orlovos, kurios nevirškinu. Žinai kodėl? Dėl suknistai kvailų pastarosios dainų žodžių.

Dabar pasiteisinimui, kad truputuką nutuokiu apie poeziją, pasigirsiu, kad kadaise kadaise, tos dienos negrįš, kai buvau aš jaunutis gražuolis arklys, teko pasijusti tikra poete – laimėjau Poezijos pavasarėlį, ten Lakštingalų slėny man vainiką dideliausią užmaukšlino, paskiau tapau kito konkurso, Atviros eilės, laureate, mano meną su kitų talentu gėriu žalsva knygele išleido, ir ta proga misteris prezidentas dar vyniuko buvo pasikvietęs:

Aišku, Jo Ekselencijos pirštų kombinacija iškalbinga, bet kokia aš buvau stora prieš tuos devynis metus!

Tai va, ir dabar jau kompetetingai sakau, kad šūdinos yra tos Orlovos eilės. Atrodo, kad rašo beleką, o visi iškišę liežuvius lekuoja – vaje, koks menas, kokia gili paslėpta prasmė! Kai Josephine Foster stūgauja, beveik nieko nepavyksta suprast, užtatai labai skaniai sueina! Na ir šiaip ji nuostabi, dargi iš mielojo Kolorado, kuriame mažumėlę gyvenau. Va, kuo pradėjau įrašą, tuo ir baigiau, gavosi pavyzdinė žiedinė kompozicija: Josephine, Orlova, aš, Orlova, Josephine. Daugiau nieko negaliu rašyt, nes viską sugadinsiu. Nors dar yra minčių, pvz., ar dabar irgi galvosi, kad varau, nes pavydžiu, kad ana tokia graži, o aš ne, kaip kad po įrašo apie Sabutytę sakei?

16 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams