John Welwood: Perfect Love, Imperfect Relationships

2019-07-17

John Welwood Perfect Love, Imperfect RelationshipsAt bottom, most of the things we strive for — security, success, wealth, status, power, recognition, validation, praise — are ways of trying to fill a gaping hole within us, a hole formed out of our separation from love. As ways of trying to win love indirectly, these substitute gratifications do not truly nourish us, because they do not deliver the real thing. In that sense, they are like junk food. Their failure to truly nourish only intensifies our inner hunger, driving us to run all the harder on the hamster wheel of success, desperately hoping to win some reward that will truly satisfy.

Kai žymiuosi citatas tinklaraščio įrašui, tai darau atsižvelgdama ne į būsimą knygos aprašymą, o kiek jų prasmė rezonuoja mano vidinėms būsenoms ir kiek priverčia viduj kažką caktelėti. Prisižymiu, kiek man skaitant norisi, o paskui rašant čia atrenku labiausiai patikusias. Bet šįkart atranką iš pasižymėtų citatų vykdyti buvo taip sunku, kad palikau visas. Nes jos visos yra iš skirtingų sričių ir labai man įstrigo. Norėčiau po kiek laiko vėl jas perskaityti ir sau priminti šias dažnai kasdienybėje užsiveliančias ir dėl to užmirštamas, bet iš tiesų tokias paprastas tiesas.

The most destructive element in human relationships is the urge to make other people bad or wrong, and then judge, reject, or punish them for that. The tragic consequences of this show up everywhere: in feuds within marriages, families, and organizations; wars between nations; and constant strife between people who are unable to accept one another’s differences. The long-standing conflicts in the Middle East have this character, where the intensity of the grudges and the urge to retaliate have developed a momentum that keeps escalating far beyond where it has the slightest benefit for anyone.

Žodžiu, pagrindinė knygos idėja yra tokia – visos mūsų problemos kyla iš to, kad mes vaikystėje nesijautėme pakankamai mylimi, todėl ir užaugę nemanome esantys verti meilės, nemylime ar nepakankamai mylime save, taigi tuo pačiu negalime ir mylėti kitų (tame tarpe ir savo vaikų, todėl toliau sukasi užburtas ratas, kad tie vaikai vėl užaugs su meilės trūkumu ir taip toliau). Bandome savo savivertę dirbtinai padidinti juodindami ar menkindami kitus, skirstydami žmones į mes ir tie-kiti. Šitas dalykas akivaizdus paėmus absoliučiai bet kokį visuomeninio gyvenimo aspektą, čia nereikia net religijų, politinių partijų ar muzikos subkultūrų, susipriešinama net pagal tai, ar kūdikį žindai, ar ne, ir pagal tai, kokios markės automobilį vairuoji.

Unfortunately, this inner trial — “Am I good enough yet? No, I could still do a lot better” — is endless and fruitless. Trying to be good can never result in a secure sense of inner value because this very effort presupposes that we are not good enough and thus only reinforces our self-hatred. This sense of unworthiness also makes it hard to let love in, even when it is available. Not loving ourselves makes it hard to let others really love us. This frustrates those who are there for us, causing them to withdraw or leave. And then we use that as further evidence that there’s something wrong with us. In this way, the bad-self story becomes a self-fulfilling prophecy.

Kaip ir sufleruoja knygos pavadinimas, autorius pripažįsta, kad tobulų tarpasmeninių santykių nebūna, jų neįmanoma sukurti, taigi ir jų tikėtis yra naivu. Kiekvienas į santykius ateiname su savo praeities žaizdomis, todėl dažnai net ir visai iš pažiūros nekalta kito pastaba gali įžiebti neracionalų pykčio proveržį, jei pajudinama kažkas giliai ir labai jautraus. Tačiau tobula meilė savaime egzistuoja, jos mes ir ilgimės, apie ją svajojame ir jos siekiame. Todėl kai kurie mėgsta dažnai kaitalioti gyvenimo partnerius, tikėdamiesi, kad va su nauju tai jau tikrai pavyks tą tobulą meilę užkurti.

Who you were yesterday, last year, or in childhood, adolescence, young adulthood—none of these is who you are; they are only memories. Holding in mind a picture or concept of who you are puts you in a soul-cage that keeps you from living freely and expansively.

Knygos autorius, remdamasis tiek ilgamete savo kaip psichoterapeuto darbine patirtimi, tiek Rytų išminčių žodžiais, moko, kaip surasti vidinę ramybę, taiką ir harmoniją, bei kaip pasiekti pirmapradės meilės šaltinį, gydantį praeities žaizdas ir leidžiantį adekvačiau bendrauti dabartiniuose santykiuose.

In its essential nature, desire is radiant heat. It is an upsurge of bodily excitement, of raw life force that wants to reach out, make contact, and connect with the life around us. But as it radiates out, it usually glues itself to something or somebody—like a suction cup affixing itself to an object. This attachment of our life force onto an external object is what makes desire feverish and excruciating.

Knyga iš tiesų vertinga, joje gausu išmintingų įžvalgų ir lengvai įgyvendinamų, bet naudingų praktinių patarimų. Nuoširdžiausios rekomendacijos.

Usually when we shut down in relationships, it is because the other person’s emotional wounds have activated wounds of our own that we cannot tolerate. My partner’s anger, for instance, may trigger my deep fear of rejection. If I can’t handle that fear, then I close down when she is angry. So to stay open and present with the one I love in difficult moments, I must be able to hold my own emotional trigger-points in awareness and kind understanding. If I can handle my fear, then I can handle her anger.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 10.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams