John Steinbeck: Konservų gatvė, Tortiljų kvartalas

2010-01-06

John Steinbeck Konservų gatvė Tortiljų kvartalasSeniai patikrinta ir daugsyk užrašyta, kad siela, sugebanti atlikti geriausią darbą, gali atlikti ir patį blogiausią.
Ar rasime didesnį bedievį už atsimetusį nuo tikėjimo kunigą? Ar rasime gašlesnę moterį už tą, kuri dar neseniai buvo skaisti mergelė? Nors gal tik taip atrodo.

Nors Johnas Steinbeckas yra Nobelio premijos laureatas ir rašo socialiai jautriomis temomis (kas mūsų visuomenėje turėtų būti populiaru), Lietuvoje jo knygos buvo leidžiamos tik šeštame – devintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, ir tai yra liūdna. Visų pirma, man nesmagu skaityti ant plonyčio pageltusio popieriaus bala žino kokiu šriftu parašytą tekstą, visų antra – vertimas itin savotiškas (sakinys ispaniškai – išnašose „nešvankus ispaniškas keiksmas“, visiškai kitoks sakinys ispaniškai – išnašose tas pats. Įsivaizduoju, kaip jie tais laikais būtų išvertę kokį Bukowskį), visų trečia – iš kur gauti taip seniai išleistų knygų? Geriausia Steinbecko knyga laikomos Rūstybės kekės – gal netyčia turi paskolinti? (aš 1974m., kai ją išleido, dar nebuvau gimusi, tai nespėjau nusipirkti)

Iškloti viską vieną ypu – vadinasi, sugadinti pasakojimą. Gerai pasakojama istorija turi būti dėstoma užuominomis, o kitką klausytojas turi prisidurti iš savo patirties.

Tortiljų kvartalas ir Konservų gatvė – pirmieji rašytojo romanai, patekę į bestselerių sąrašus ir laimėję medalių. Apie Kalifornijos valkatėlių gyvenimą:

Jie kėlėsi palengva, nesiblaškydami ir neerzindami savo organizmų staigiais judesiais. Jie budo iš miego taip lėtai, kaip auga muilo burbulas, pučiamas pro šiaudelį. Apsnūdę kėblino prie griovio už namo. Galop jie atgavo jėgas, susikūrė ugnį, išsivirė arbatos ir pagėrė jos iš uogienės stiklainių, o paskui įsitaisė saulėkaitoje ant prieangio. Aplink galvas dūgzdamas sukosi musių debesėlis. Gyvenimas ėmė įgauti pavidalą – vakardienos ir rytojaus pavidalą.

Nu man patinka, tikrai patinka kartais paskaityti apie gyvenimą nesivaikant pinigų ir turto, atrandant laimę paprastuose dalykuose, mėgaujantis kasdieniais malonumais, nes juk vis viena visada viskas baigiasi vienaip ar kitaip gerai, tai kam plėšytis? Aišku, kartais atsiranda tam tikrų keblumų – mirus draugui jie neturi padorių drabužių laidotuvėms ir dėl to kremtasi, tačiau eilinės dienos neprievartaujant savęs vergaujant darbdaviui atperka smulkius nemalonumus.

Pasaulyje, kuris valdomas tigrų su opomis, kuriame velka jungą pasmerktieji jaučiai, šniukštinėja akli šakalai, Makas ir jo draugai mandagiai pietauja su tigrais, glosto išdidžias telyčias ir renka trupinius žuvėdroms, skraidančioms palei Konservų gatvę. Kas iš to, jei žmogus užgyvens visą pasaulį, bet sykiu gaus skrandžio opą, prostatą, bifokalinius akinius? Makas su draugais vengia spąstų, apeina nuodus, saugosi kilpos, o pulkai patekusių į spąstus, prismaugtų kilpose, apnuodytų rėkia ant jų ir vadina niekšais, nevykėliais, miesto gėda, valkatomis ir taip toliau.

Puslapių skaičius (bendrai statistikai) – 253 psl. Kita mano skaityta Johno Steinbecko knyga – žymesnis jo romanas Mūsų nerimo žiema, kurios trumpa ištrauka – čia.

6 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams