John Fowles: Prancūzų leitenanto moteris

2016-09-02

John Fowles Prancūzų leitenanto moterisŽmonės galbūt mažiau žinodavo vieni apie kitus, bet jausdavosi ne taip susiję, todėl individualesni. Jie dar mygtukais neįjunginėdavo ir neišjunginėdavo viso pasaulio. Svetimi žmonės ir buvo svetimi — kartais jų svetimumas būdavo gražus ir jaudinamas. Gal žmonijai ir geriau, kad mes vis labiau bendraujame. Bet aš esu eretikas ir manau, jog mūsų protėvių uždarumas buvo panašus į jų gyvenimo erdvumą, o jo galima tik pavydėti. Dabar pasaulis tiesiog lipa mums ant galvos.

Oho, koks įvairiapusiškas rašytojas tas Fowles‘as! Susižavėjau jo Kolekcionieriumi, todėl neabejodama griebiau romaną, kurį pats autorius vadina savo tobuliausia knyga. Ir nuskraidino jis mane į Viktorijos laikų Angliją, vaje, kaip šlykštu būtų gyventi tokioje veidmainių, susikausčių taisyklių tarnų ir nelaisvų žmonių epochoje!

Per šį staigų praregėjimą, juodo žaibo tvykstelėjimą, jisai suprato, kad visa, kas gyva, plėtojasi lygia greta: kad evoliucija nėra į tobulybę kylanti vertikalė, bet horizontalė. Laikas — didysis sofizmas; būtis neturi istorijos, ji visuomet dabartis, būti — tai nuolat pakliūti į tą pačią pragaro mašiną. Tos visos spalvingos širmos, kuriomis žmogus atsitverė nuo tikrovės: istorija, religija, pareiga, visuomeninė padėtis — viskas tėra iliuzija, opiumo rūkytojo kliedesiai.

O rašytojas tikrai atsiskleidė visu gražumu – nesislapstydamas už veikėjų, peizažų ir siužeto, atvirai dėliodamas kortas – taip, jis yra rašytojas, jis kuria istoriją, jis leidžia savo personažams elgtis kaip tinkamiems. Žodžiu, galima buvo akies krašteliu dirstelėti ir į romano rašymo dirbtuves. Na, bet išlieka ir dėmesio nepaleidžiantis siužetas, ir pagrindinės veikėjos Saros paslaptingumas iki pat paskutinio puslapio, ir apmaudas dėl kai kurių veikėjų poelgių, nulemtų tiek jų charakterio, tiek epochos reikalavimų. Verta skaityti.

Jau esu minėjęs, kad visi esam poetai, nors nedaug kas rašom poeziją: lygiai taip pat visi esam rašytojai, tai yra mėgstam sau kurti beletrizuotą ateitį, nors šiandien mes labiau linkę save matyti kino filme, ne knygoje. Mintyse ekranizuojam įvairiausias versijas: kaip turėtume pasielgti, kas galėtų mums nutikti; ir kai realioji ateitis tampa dabartimi, įsitikinam, kad tos beletristinės ar kinematografinės versijos daro mūsų faktiniam elgesiui daug didesnę įtaką, negu mes pratę manyti.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

1 komentaras

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams