Jerzy Pilch: Mano pirmoji savižudybė

2016-07-10

Jerzy Pilch Mano pirmoji savižudybėGerai žinome, kad tylinti moteris tai idealas. Tačiau nelygu kaip tylinti. Būna tylėjimas geranoriškas ir būna tylėjimas priešiškas. Tiksliau sakant: moterys, kurios tyli, skirstomos į tas, kurios tyli geranoriškai, ir tas, kurios tyli priešiškai. Violé tylėdavo sakykime per vidurį. Ne priešiškai, bet ir ne geranoriškai. Tylėdavo ir spoksodavo intensyviai ir besotiškai, o jos anglinės akys liepsnodavo kaip Miraflores rūmų langai per naujametinę puotą. Maždaug per trečią pasimatymą supratau, kad ji yra savo vaizduotės auka. Jos protas sklandė išties tokiose idealiose sferose, kad ji neįstengdavo išspausti vieno konkretaus sakinio. Ilgainiui – vieno konkretaus žodžio. Pažintis, galima sakyti, ištirpo ūkuose, stokojančiuose bet kokio konkretumo.

Suteikiau dar vieną šansą Jerzy Pilch mane sužavėti ir šansas pasiteisino – iš tiesų nuostabiai parašyta, tokia gyva ir velniškai tikroviškai atspindinti giliausias mūsų mintis, kurias kartais taip sunku įvardinti, kalba, ir stilius išties panašus į autoriaus tautiečio genijaus Gombrowicz‘iaus. Sunku tą stilių kažkaip įvardinti – man dažniausiai jis asocijuojasi su situacija, kai nutikus kažkokiam neįprastam įvykiui galvoje kunkuliuoja šimtai tūkstančiai minčių, ir net pačiam būna sunku jas visas suvokti ar juolab įvardinti, o čia rašytojas ima ir padaro tai už tave. Genialu.

Kartais man atrodo, kad man ant galvos užvožtas didžiulis tinklelis drugeliams, vaizdai ir erdvės, garsai ir kvapai pragarma į mane, jie kaip smėliu apkibę įkapių drobulių ir gelsvų tvarsčių skutai, tempiu juos į savo guolį, užmiegu, sapnuoju tuos pačius dalykus, tačiau deformuotus ir pranykstančius, tarytum mano nesąmoningoje galvoje juos būtų ėdusi žaibiška rūgštis; pabundu, ir viskas iš naujo. Gyvenimo kritika nebūtinai turi būti mirties pašlovinimas. Tačiau gyvenimo gynimas turi būti sielvarto pašlovinimas.

Įdomi ir kūrinio forma – apsakymų romanas. Tarsi ir dešimt atskirų istorijų, kurias skaitydamas po vieną nesijaustum iškritęs iš konteksto, tačiau jas visas pasakoja tas pats asmuo, taigi vaikystės prisiminimai, tėvų, senelių ir giminaičių paveikslai, polinkiai ir pomėgiai išlieka tie patys per visą knygą.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams