Jean Dominique Bauby: Skafandras ir drugelis

2016-01-20

Jean Dominique Bauby Skafandras ir drugelisKoks paradoksas, kad laikas, kuris čia, palatoje, toks nejudrus, ten, už sienos, tiesiog beprotiškai lekia? Uždarame mano pasaulėlyje valandos slenka vangiai besirąžydamos, o mėnesiai prašvytuoja šalia kaip žaibai. Negaliu patikėti, kad jau rugpjūtis. Draugai, moterys, vaikai išsibarstė su atostogų vėjais. Mintimis keliauju į lauko stovyklas, kur jie apsistodavo vasarai, blogiausia, kad šita kelionė man šiek tiek drasko širdį. Bretanėje ilga vora vaikų atrieda žygio dviračiais. Jų veidai nušviesti šypsenų. Kai kurie seniai pasiekė didelių rūpesčių amžių, bet keliuose, kurių pakraščiuose žydi rododendrai, kiekvienas gali atrasti savo prarastąjį nekaltumą.

Šią knygą autorius parašė išmirksėdamas kiekvieną raidę kairiąja akimi – viena iš dviejų kūno vietų, kuri liko judri, šalia kaklo, kuriuo jis truputį galėdavo pasukti galvą. Sėkmingas žurnalų redaktorius, vyras, tėvas, mylimasis, gyvenęs klestintį gyvenimą staiga liko uždarytas savo paralyžuotame kūne su visiškai sveiku protu, nežabotu kūrybiškumu ir laisva vaizduote. Ir išmirksėjo po vieną raidę visą knygą.

Man tai pasirodė pakankama priežastimi tą knygą perskaityti – unikali proga pabandyti įsivaizduoti, ką jaučia tokią nežmonišką tragediją patyręs asmuo. Ir iš tiesų kai kurios knygos vietos priversdavo suvirpėti – ypač kai veikėjas prisimena, su kokiu atsainumu jis atlikdavo kasdienius darbus, o dabar negali net nubaidyti musės, atsitūpusios ant jo nosies.

Tačiau pabandymas įsijausti į paralyžuoto žmogaus būseną ir galbūt mėginimas labiau vertinti kasdienius dalykus, kuriuos turi, ir yra vienintelės stiprios šios knygos pusės. Nes kaip literatūros kūrinys ji manęs nesužavėjo ir jei nebūčiau žinojusi unikalios autoriaus situacijos, tikriausiai nė nebūčiau baigusi jos skaityti.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.

2 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams