Jaukumos užrakinimas
Nes kartais tiesiog turi daryti tai, ką turi daryti. Šiurkščia rankove nusišluosčiusi šlapius žandus, skaudžiai užmindama ant jausmingo galvos laikymo iškėlus, nubraukus atgal vaikystės svajeles.
Nes kitaip nebus tų švelnių dalykų, kuriuos tyliai nujauti sapnavusi. Kai bučiuoja į kaktą, kai nuvalo Tavo apšerkšnijusius langus, paskambina sužinoti, ar viskas gerai, ir visi tie skanėstukai į lovą.
Tokiais lapkričiais, kaip šis, vienintelė tikra jaukuma snaudžia nedideliame kambarėlyje, kur sienos su oranžinėm gėlytėm, toršerai šypsosi rausvai ir dūzgia dūzgia kompiuteriai. Mes nedaužom lėkščių, mes jas kalbinam. Ir dar visi bepročių sukurti filmai prieš užmiegant, labas rytas mylimasis, skirtinga kava darbo dienomis ir savaitgaliais.
Prie pagalvių migdom politikos ir ekonomikos naujienas, aptariam mano bendradarbes, dunkso švelnumas ir žnaibymasis už nosies. Naktim sapnuoju tikrų tikriausias avis, ir kai pabundu anksčiau, rąžydamasi tvirtai nusprendžiu – visada turi būti taip. Mano didelis mylimas apsnigtas ruduo. Visada.
ką mes veikėm šįkart?
Apsipirkinėjom kažkokiame prekybcentryje, išvaizda primenančiame angarą su visokiais šaltais metalais ir t.t.
Brač, gražus pasiskaitymas dienos pradžiai…
Brač, taip.