James Patrick Donleavy: Patrakėlis

2014-10-04

James Patrick Donleavy PatrakėlisMat moterys – vieniši žmonės, vienišesnės su moterimis ir vyrais, apjuostos besaulių vaikų ir dingstančių mažmožių, išnykstančių laukimo laikotarpiu. Ir širdys. Ir kaip meilė tokia apvali.

Literatūros klasika, oficialiai viena iš geriausių praėjusio šimtmečio knygų. Švelnioji Joyce’o versija. Joyce’o man niekaip nepavyksta įveikti, bandžiau ne kartą, o va Donleavy pasidavė. Kažkaip man tie airiai prasigėrėliai ne prie širdies. Tiesa, autorius – Amerikos airis, tai šis jo garsiausias romanas buvo uždraustas ir ten, ir ten. Kad būtų vienareikšmiškai išpildyta sąlyga dėl nebuvimo pranašu savam krašte.

- Kuo tu mane laikai? Sėdžiu čia diena iš dienos. Viena. Tikiuosi, kad gal ateisi. Nė žodelio. Kaip tau atrodo? Ką tu supranti, kaip moteris jaučiasi? Tu nieko nesupranti apie gyvenimą.
- Suprantu apie gyvenimą. Aš juk irgi gyvenu.

Pagrindinis veikėjas mane nervino, erzino, varė iš proto puslapis po puslapio, nes tikrai toks siutinantis pašlemėkas, labai jau antipatiją aš jam jaučiu, tai dėl to nesmagu buvo skaityti. Bet užtat pasakojimo stilius – dieviškas, šitokį literatūrinį meistriškumą plempiau pilnais gurkšniais net springdama (va ir dabar, knygą aprašinėjant, mane dar tas įkvėpimas pakylėjęs laiko, matai, kokiom frazėm plaikstausi), purvas su poezija, nuolatinis pirmo ir trečio asmens kaitaliojimas pasakojant, aštrūs humoro prieskoniai… Kai skaitau tokius tekstus, žiauriai užsimanau pati būti juos parašiusi.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams