Jack Kerouac: Dharmos valkatos

2010-05-14

Jack Kerouac Dharmos valkatosDžefis čia buvo laikomas keistuoliu – tai įprasta koledžo žmonėms, jie visada taip galvoja išvydę tikrą žmogų, juk koledžuose mokslinama beveidė vidurinioji klasė, kuriai didžiausia laimė gyventi miestelių pakraščiuose, gretomis surikiuotuose išdailintuose namuose su pievelėmis ir televizoriumi kiekvienoje svetainėje – visi žiūri tas pačias programas ir galvoja apie tą patį, o šio pasaulio džefiai tuo metu klaidžioja tyruose ir stengiasi išgirsti balsą, šaukiantį tuose tyruose, mėgina patirti žvaigždžių ekstazę, įminti tamsią nesuprantamą beveidės, abejingos, linkusios persivalgyti civilizacijos kilmės mįslę.

Antroji mano išklausyta audioknyga. Sudomino tuo, kad apie pastangas būti budistu šiuolaikinėje visuomenėje, ir dar plius Amerikoje. Himalajuose juk lengviau! Apie tai, kaip žmogus pakankamai patogiai sau prisitaiko filosofiją, su kuria, mano nuomone, nuolatinis girtavimas nelabai suderinamas. Bet jam tokiu būdu rodosi lengviau siekti nušvitimo. Tebūnie.

– Tokio kopimo paslaptis, – paaiškino Džefis, – lyg dzenas. Negalvok. Tiesiog šok. Nieko nėra lengviau, net paprasčiau, nei eiti plokščia žeme – ne taip monotoniška. Nors sulig kiekvienu žingsniu iškyla problemėlių, bet tu nėsyk nesuabejoji ir štai jau esi ant kito akmens, kurį išsirinkai be jokių ypatingų priežasčių, visai kaip dzene.

Vienas knygas skaitai, nes jų veikėjų jausenos ir mąstysena atitinka Tavąją, taigi savotiškai pasitvirtini savos būties prasmingumą, o kitas renkiesi dėl to, kad pažintum ir perprastum kitonišką gyvenimo būdą. Tarkim, Milleris, Bukowskis, dabar Kerouacas – jie visi vengia darbo ir geria. Darbo vengimą suprantu ir pateisinu, o gėrimo tikriausiai niekuomet nesuvoksiu. Man tai kaip kita planeta. Tebūnie.

Aš dar tvirčiau prisiglaudžiau prie atbrailos, užsimerkiau ir pagalvojau: „Ak, kas čia per gyvenimas, kam mes apskritai gimstame, jei tik gimę savo trapų nelaimingą kūną pasmerkiame tokiems neregėtiems išbandymams kaip didžiuliai kalnai, uolos ir tuščia erdvė“, ir aš su siaubu prisiminiau garsiąją dzenbudistų patarlę: „Kai užkopsi į kalno viršūnę, nesiliauk kopęs.“

8 valandos ir 16 minučių arba 214 puslapių. Ir puiki citata apie pojūčius stovint ant galvos:

Ir visa tai buvo mano, daugiau jokio žmogaus akys nežvelgė į šią milžinišką materijos visatą. Mane apėmė labai stiprus jos nerealumo jausmas – ir neapleido manęs visą vasarą, tik stiprėjo, ypač tada, kai atsistodavau ant galvos, kad pagerėtų kraujo apytaka, ant pačios kalno viršūnės, pasidėjęs drobinį maišą – tuomet kalnai atrodydavo lyg maži apversti lašeliai, apkibę tuštumoje. Aš suvokiau, kad jie apversti ir aš pats – apverstas! Čia niekas netrukdo suprasti fakto, kad gravitacija laiko mus saugiai apverstus aukštyn kojon paviršinėje žemės sferoje, begalinėje tuščioje erdvėje. Staiga aš suvokiau, kad esu visiškai vienas ir man lieka tik maitintis, ilsėtis, pramogauti, ir niekas manęs dėl to nepeiks. Tarp akmenų augo gėlės, nors jų niekas to neprašė, lygiai kaip nieko neprašė ir manęs.

1 komentaras

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams