Jack Kerouac: Big Suras

2018-07-21

Jack Kerouac Big SurasTačiau lengva taip pasakyti, kai tau pasisekė pabėgti iš purvino miesto – Galiausiai tik girioje pajunti nostalgiją miestams ir svajoji apie ilgas pilkas keliones į juos, kur skleisis švelnūs vakarai – kaip Paryžius – bet niekada nesuvoki, kaip tai šleikštu, palyginti su pirmykščiu, nekaltu, sveiku ir ramiu gyvenimu laukinėje gamtoje.

Prieš aštuoneris metus skaičiau Dharmos valkatas – buvo įdomu, nes kaip ir klasika, bet nuolatinis girtavimas, kaip ir Bukowskio atveju, manęs visiškai nežavi, yra svetimas, nesuprantamas ir erzina. Praėjus kažkiek laiko, galvoju, dar pabandysiu, juolab kad tai paskutinė Kerouac‘o parašyta knyga – gal subrendo vyras. Ir nors pradžia buvo daug žadanti – kaip koks Thoreau Voldene miške pagrindinis veikėjas vienas apsigyveno, po kelių savaičių prasidėjo daugiadienės išgertuvės, privedusios prie baltosios karštinės, ir tiek to gėrio.

Ir vėl viskas man gyvenime rodosi gražu, netgi imu prisiminti visokias išgertuvių beprotybes, paskui žengiu dar toliau ir atsimenu įvairius beprotiškus viso savo gyvenimo dalykus, net keista, kiek mes savo dvasia galime pakelti, manau, šios jėgos pakaktų ir kalnams pajudinti, vėl pakelti savo batus ir nuplumpsėti laimingiems lyg niekur nieko, bet gerosios energijos šaltinis slypi mūsų pačių kauluose – Ir kai aplankau jūrą, jinai manęs nebegąsdina, aš tik sudainuoju „Septyniasdešimt tūkstančių pinklininkų jūroje“, tada grįžtu į savo trobelę ir tiesiog tykiai įsipilu kavos puodelin, popietė, kaip malonu!

Žiūrint iš literatūrinės pusės, pakankamai įtaigiai aprašytas jausmas, kai žmogus kraustosi iš proto, visaapimantis siaubas ir paranoja. Pats Big Suras – tarsi geriančio ir nerimaujančio asmens dienoraštis, tačiau tuo pačiu Džekas yra ir rašytojas, turintis sumanymą užrašyti jūros garsus. Ir tas jo kūrinys pateikiamas knygos gale, vėlgi, tikriausiai nelabai ką suprantu, bet man tai atrodo kaip ligoto proto žmogaus padrikų minčių kratinys, paties autoriaus žodžiais kalbant, liguisto mirtingumo maivymasis. Žodžiu, man reikėtų daug daug alkoholio išgerti, kol galėčiau mėgautis tokiais kūriniais.

Be to, žvilgtelėjęs į Kodį, matau, kad jis visai nė neketina tapti rašytoju, mat pats gyvenimas jam toks šventas, kad nereikia su juo nieko daugiau daryti, tik jį gyventi, o rašymas – tai tik pavėluota mintis, tik įbrėžimas paviršiuje – Bet jei jis galėtų! Jei jis galėtų!

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams