Isabel Allende: Eva Luna

Darau, ką galiu… Tikrovė yra toks kratinys, kad neįstengiam jos nei perprasti, nei įvertinti, nes viskas vyksta vienu metu. Kol mudu čia šnekučiuojam, jums už nugaros Kristupas Kolumbas atranda Ameriką, o tie patys indėnai, kurie vitraže jį pasitinka, taip iki šiol ir vaikšto nuogi džiunglėse, vos pora valandų kelio nuo šios įstaigos, ir taip bus dar šimtą metų. Aš bandau surasti kelią iš to labirinto, kad bent kiek sutvarkyčiau tą chaosą, padaryčiau gyvenimą pakenčiamesnį. Rašydama pasakoju apie gyvenimą tokį, koks man patiktų.

Vasarai persiritus į antrą pusę, taip užsimaniau kažko lengvo, romantiško, gaivaus, kad dar stipriau patirčiau vasaros malonumą ir pailsinčiau mintis nuo saviugdos knygų. Bet jaučiuosi atitolusi nuo grožinės literatūros aktualijų, tad tiesiog vartydama senus savo tinklaraščio įrašus rinkausi iš patikusių autorių sąrašo. Ir netikėtai septynmetis sūnus, nežinia iš kur sužinojęs, parekomendavo Allende. Buvau kelias jos knygas skaičiusi anksčiau ir tikrai nenusivyliau.

Tad pasiėmiau popierinį Evos Lunos variantą ir su malonumu persikėliau į Lotynų Ameriką. Kaip ir kiekviename gerame romane, čia netrūksta aistrų, intrigų, netikėtų siužeto posūkių, ir viskas vainikuojama gražia meilės istorija. Ko gi daugiau reikia? Lengvas, smagus, kokybiškas skaitinys.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Hits: 2