Irvin D. Yalom: Meilės budelis ir kitos psichoterapinės istorijos

2012-03-02

Irvin D. Yalom Meilės budelis ir kitos psichoterapinės istorijosStengiausi padėti jai suvokti, kad nors mirties faktas pragaištingas, mintis apie mirtį mus gelbsti. Kitaip tariant, suvokus mirtį, atsiveria kitokia gyvenimo perspektyva, raginanti mus keisti prioritetus.

Dar viena perskaityta žymiojo amerikiečių humanisto-egzistencialisto psichoterapeuto knyga. Niekuo nenustebino – tas pats žavingai atviras stilius, įdomios istorijos (jų net dešimt!), informatyvūs paaiškinimai, teikiantys naudos ne tik psichologija besidominčiam žmogui, bet ir dirbančiam šioje srityje.

Netekti tėvų ar seno bičiulio paprastai reiškia prarasti praeitį: galbūt miręs žmogus buvo vienintelis seniai praėjusių nuostabių laikų liudininkas. Tačiau kai miršta vaikas, prarandame ateitį, tarsi žlugtų viso gyvenimo projektas – dėl ko gyvenome, ką planavome ateičiai, kaip tikėjomės įveikti mirtį (iš tiesų vaikai mums laiduoja nemirtingumą). Taigi, kalbant profesiniu žargonu, tėvų mirtis – „objekto netektis“ (objektas čia reiškia asmenį, atlikusį įrankio vaidmenį kuriant vidinį pasaulį); o vaiko žūtis – tai „projekto netektis“ (gyvenimą valdančių principų, nusakančių ne tik „kam“ bet ir „kaip“ gyventi, praradimas). Tad nenuostabu, jog vaiko netektį sunkiausia išgyventi, ir daugelis tėvų gedi net praėjus penkeriems metams, o kai kurie taip ir neatsigauna.

Tiesą sakant, manau, kad tokie ir turėtų būti psichoterapijos vadovėliai – kuomet per realias žmonių gyvenimo ir pokyčių įveikimo istorijas perteikiama jų gydymo filosofija, atskleidžiant nelengvame terapijos kelyje kylančias kliūtis, netikėtumus, paties psichoterapeuto ribotumus, jausmus ir požiūrį į klientą. Nes vis prisimenu tą nelengvai įveiktą Rollo May‘ų – atrodo, juk tos pačios humanistinės-egzistencinės krypties atstovas, bet apie tuos pačius dalykus kalba tarsi kažkokia paukščių kalba. Beveik nieko iš jo prieš mėnesį perskaitytos knygos neprisimenu! O va Yalom‘as įtaigiai, naudodamas populiariąją kalbą, priverčia patikėti.

Manau, kad jausmas, jog „buvo galima padaryti daugiau“, atspindi pasąmoninį troškimą kontroliuoti tai, kas nuo mūsų nepriklauso. Juk jei žmogus jaučiasi kaltas, kad nepadarė to, ką privalėjo padaryti, vadinasi, jis tariasi galėjęs ką nors padaryti. Tai viliojanti mintis, apsauganti nuo bejėgiškumo mirties akivaizdoje. Puoselėdami iliuziją apie beribę galią ir progresą, mes visi bent jau iki vidutinio amžiaus krizės šventai tikime, kad gyvybės gija vejasi begaline spirale aukštyn, ir priklauso vien nuo mūsų valios.

312 įdomių egzistencializmu kvepiančių puslapių.

Kartais mirties baimė nuvertinama kaip pernelyg banali, nes ji būdinga visiems. O kas gi nepažįsta ir nesibaimina mirties? Tačiau viena yra žinoti mirtį egzistuojant ir pašiurpti ar imti griežti dantimis galvojant apie ją, ir visai kas kita suvokti savo paties mirtingumą, jausti jį visu savo kūnu. Suvokti savo mirtingumą yra siaubingas, tačiau retai pasitaikantis išgyvenimas. Kartais žmogus jį patiria vos porą kartų per gyvenimą.

2 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams