Irvin D. Yalom: Mamytė ir gyvenimo prasmė

2011-02-27

Irvin D. Yalom Mamytė ir gyvenimo prasmėMes šnekėdavomės apie gyvenimą, mirtį, dvasingumą, ramybę, transcendenciją – tik tai Paulai ir rūpėjo. Daugiausia šnekėdavome apie mirtį. Kaskart mano kabinete susitikdavome ne dviese, o keturiese: Paula, aš, jos mirtis ir mano mirtis. Ji tapo mano mirties vadove: supažindino mane su ja, mokė, kaip apie ją galvoti, net padėjo su ja susidraugauti. Supratau, kad mirtis be reikalo juodinama. Nors joje ir nėra didelio džiaugsmo, mirtis – ne žiauri pabaisa, nusitempianti mus į kažkokią neįsivaizduojamą klaikią vietą. Išmokau demitologizuoti mirtį, matyti ją tokią, kokia ji iš tikrųjų yra – įvykis, gyvenimo dalis, galimybių pabaiga.

Šešios novelės, daugiau ar mažiau paremtos tikromis istorijomis. Apie psichoterapeuto konsultuojamus klientus, apie santykį su jais, apie paties terapeuto išgyvenimus ir pastebėjimus, apie mirtį ir gyvenimą šalia jos. Apie tai, kaip kardinaliai skirtingai žmonės reaguoja į tą neišvengiamai visų mūsų laukiantį įvykį, į gyvenimo pabaigą; kai vieniems artėjančios nebūties nuojauta tampa stimulu šimtą kartų energingiau ir prasmingiau praleisti likusias dienas ir naktis, o kiti, užsidarę sriūbaujančios nevilties rūmuose, kankina save ir artimuosius, veblendami apie beprasmybę.

Be abejo, naudinga pamąstyti apie mirtį. Suprantu, kad mirties faktas mus naikina, tačiau mirties idėja gali mus ir išgelbėti. Tai sena išmintis: dėl to amžių amžius vienuoliai savo celėse laikydavo kaukoles, o Montenis pasirinko kambarį, pro kurio langus buvo matyti kapinės. Mirties suvokimas man nuo seno padėjo gyventi visavertiškesnį gyvenimą, negarbinau to, kas nereikšminga, ir branginau tai, kas išties svarbu.

Kažkaip mane visuomet stebindavo daugumos požiūris į mirtį, kai žmonės vengia apie ją kalbėti, tarsi taip galėtų ją atitolinti, arba gailisi mirusio žmogaus – šitą faktą mažiausiai suvokiu: juk kai esi miręs, tau nei skauda, nei bloga – kodėl turėtų būti gaila? Dirbdama su vaikais pastebiu, kad jiems mirtis yra pakankamai aktualus klausimas, mažyliai kartais vien todėl verkia ir su siaubu stebi kerpamus savo plaukus ir nagus, nes tai jiems primena tam tikros jų dalies mirtį. Tačiau suaugę vaikams neleidžia apie tai nė prasižioti, todėl tie yra paliekami su savo mintimis, baimėmis ir abejonėmis vienut vienutėliai.

Mes, žmonės, gyvename etapais. Ankstyvoje vaikystėje apie mirtį mąstome labai daug; kai kuriuos tiesiog apninka mintys apie mirtį. Mirtį atrasti nesunku. Apsidairome aplink ir regime negyvus daiktus ir padarus: lapus ir lelijas, muses ir vabalus. Miršta mūsų gyvūnėliai. Valgome žvėrių mėsą. Kartais išgyvename kito žmogaus mirtį. Labai anksti imame suvokti, kad mirtis ateis pas visus: pas senelę, mamą ir tėtį, net ir pas mus pačius. Apie tai mąstome būdami vieni. Mūsų tėvai ir mokytojai mano, kad vaikams blogai galvoti apie mirtį, todėl tyli arba seka pasakas apie dangų ir angelus, amžiną buvimą kartu, nemirtingas sielas.

280 prasmingų, egzistenciniams apmąstymams nuteikiančių puslapių. Noriu dar.

Klausei, kaip tai ištveriu. Vienas iš atsakymų būtų toks. Mane visuomet paguosdavo vieno labai seniai mirusio filosofo žodžiai: „Kur mirtis, ten manęs nėra; kur aš, ten nėra mirties“.

6 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams