Irvin D. Yalom: Gydymas Šopenhaueriu

2011-03-31

Irvin D. Yalom Gydymas ŠopenhaueriuKo gero, taip jie pagerbia ir savo gyvenimą, pagalvojo Julius. Ką gi dar mes turime? Ką daugiau nei palaimintą būties ir savimonės tarpsnį? Jei ką ir reikia pagerbti bei šlovinti, tai tik šią veltui gautą egzistencijos dovaną. Gyventi neviltyje todėl, kad gyvenimas laikinas, kad jis neturi aukštesnio tikslo ar aiškaus plano, būtų baisus nedėkingumas. Išgalvoti visagalį kūrėją ir aukoti gyvenimą nuolatiniam keliaklūpsčiavimui – beprasmiška. Taip pat ir nenaudinga: kam savo meilę atiduoti fantazijai, kai aplink mus žemėje jos taip stinga? Verčiau elgtis kaip Spinoza ir Einšteinas: nulenkti galvą, nukelti skrybėlę prieš įstabius gamtos dėsnius bei paslaptis ir imtis gyvenimo reikalų.

Dar vienas pastaruoju metu perskaitytas Yalomo romanas. Šiek tiek kitoks, nes daugiau kalbama ne apie individualią, o apie grupinę psichoterapiją, taip pat nemažai rašoma apie Artūro Šopenhauerio gyvenimą ir filosofiją – tiesiog taip, vadovėliškai, o kai kuriuose skyriuose įpinant jo mintis ir į grožinį romano tekstą. Įdomi, greitai susiskaitanti, įtraukianti knyga, kurios gilumas būtent toks, koks man patinka – nei pernelyg lėkšta, nei ypatingai sudėtinga.

Šopenhaueris man padėjo suprasti, kad esame pasmerkti be galo suktis norų rate: ko nors užsigeidžiame, įsigyjame, trumpai pasidžiaugiame, netrukus imame nuobodžiauti, o paskui vėl ko nors norime. Jei stengsimės įgyvendinti norus, iš rato neištrūksime. Turime visiškai jį nutraukti.

Tačiau žymiai labiau nei Yalomo mintys mane sužavėjo cituojamas Šopenhaueris. Pamenu, kažkada paauglystėje bandžiau jį skaityti, tačiau matyt ne tas laikas dar buvo, o dabar sunkiai sekėsi atrasti knygos autoriaus ištraukų, kuriuose girdėtųsi mane užkabinę jo samprotavimai – nuolat spygavau iš džiaugsmo ir pritardama linkčiodavau galva perskaičiusi taiklią Šopenhauerio citatą. Jų čia neišrašinėjau, nes, visų pirma – pernelyg daug, visų antra – įrašas juk apie Yalomo kūrinį! Na gerai, truputėlio vis viena neišvengiau. Bet šita tikrai ne geriausia:

Artūras atsisakė bet kokios antgamtinės paguodos, rėmėsi tik tuo, kas buvo pagrįsta gamtos mokslais. Pavyzdžiui, jis manė, kad kančia kyla iš klaidingo įsitikinimo, jog dauguma nelaimių nutinka atsitiktinai, ir todėl jų galima išvengti. Verčiau suvokti tiesą: kančia ir skausmas neišvengiami, nuolatiniai, ir tai yra gyvenimo esmė – „nuo atsitiktinumo priklauso tik jos pavidalas, toji forma, kuria kančia reiškiasi, vadinasi, kiekvienas konkretus mūsų skausmas užima vietą, kurią, jei nebūtų to skausmo, tuojau pat užimtų kitas, šiuo metu išstumtas ano… Tik tokie apmąstymai, tapę tvirtais įsitikinimais, gali pažadinti didelio masto stojišką abejingumą“.

368 puslapiai, skatinantys greičiau ieškoti didžiojo filosofo veikalų!

2 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams