Irvin D. Yalom, Ginny Elkin: Kasdien vis truputį arčiau

2012-01-14

Irvin D. Yalom, Ginny Elkin Kasdien vis truputį arčiauPacientai eina į psichoterapiją siekdami palengvinti kančias. Šis palengvėjimas (o dažnai ir jį lydintys asmenybės pokyčiai) sudaro pirminę naudą – psichoterapijos prasmę. Tačiau dažnai pacientas gauna didelį pasitenkinimą iš pačios psichoterapijos. Jam gali patikti nuolatinis nesibaigiantis rūpestis, dėmesys kiekvienai jo minčiai, raminantis visagalio, saugančio psichoterapeuto buvimas, laikina neveiklos būsena, kai nereikia priimti jokių svarbių sprendimų. Neretai antrinis pasitenkinimas būna toks stiprus, kad noras tęsti psichoterapiją tampa stipresnis už norą pasveikti.

Ne pirma ir ne antra (bet dar ir ne paskutinė) mano perskaityta garsaus amerikiečių psichoterapeuto knyga, nukelianti į tuos paslaptingus ir retai kada stebėtojo akiai prieinamus santykius psichoterapeuto kabinete. Būtent tai labiausiai ir žavi – pabūti ten, kur draudžiama. Juolab kad šįkart knyga yra ne grožinis literatūros kūrinys, o gyvas abiejų terapijos proceso dalyvių pasakojimas atkuriant susitikimų atmosferą iš savo požiūrio taškų, aprašant kiekvieną konsultaciją vos jai įvykus.

Taigi psichiatrija – tai tarpusavio santykių tyrinėjimas, psichoterapija – iškreiptų tarpasmeninių santykių taisymas, psichoterapinis pasveikimas – tai išmokimas tinkamai bendrauti su kitais nesiremiant primygtiniais pasąmoningais poreikiais. Nors problemiško elgesio modeliai glūdi praeityje, tuos nukrypimus galima taisyti tik dabartyje, o visų geriausia – per tuo metu vykstantį paciento ir psichoterapeuto bendravimą.

Nors yra tekę pabuvoti abiejose psichoterapijos dalyvių kėdėse, kažkaip nori nenori labiau susitapatindavau su terapeutu, o ne paciente, ir kartais netgi mane išvesdavo iš kantrybės jos nenoras pasiduoti puikiam profesionaliam gydymui, nuostabioms taikomoms technikoms ir taiklioms įžvalgoms, kurios, atrodo, turėjo kaipmat pakeisti jos požiūrį į save ir pasaulį, o ji tik likdavo pasyviai sėdėti ir kartoti, kad jaučiasi kaip negyva. Žinoma, smagiausia yra tai, kad ši psichoterapija galiausiai teigiamai pakeitė pacientės gyvenimą ir jis tapo labiau pilnavertis. Bet kiek tam prireikė laiko…

Interpretacija – tai tarsi koks apšvietimas. Didelę mūsų elgesio dalį valdo mums nesuvokiamos jėgos. Būtų galima sakyti, kad esame psichiniai ligoniai tiek, kiek mus valdo pasąmonės jėgos. Psichoterapija, kurią taikiau Džinei, siekiau nušviesti tamsą. Intelekto prožektoriumi atsiimti iš pasąmonės psichologinę teritoriją.

Labiausiai patikusi knygos dalis – daktaro Yalom‘o epilogas, kuriame jis apibendrindamas apžvelgė visą psichoterapijos procesą, konkrečiai surašė visą savo veiksmų eigą ir hipotezes, kuriomis rėmėsi dirbdamas, pateikė konkrečias technikas ir metodikas, kurios knygos dėstymo dalyje dažnai tarsi išnykdavo, susiliedamos su jausmų, emocijų ir potyrių, liečiančių terapiją, aprašymais. Žinoma, kaip ir visuomet šio autoriaus knygose, žavi ir jaudina jo betarpiškas atvirumas ir sąžiningumas skaitytojui.

Interpretacinės technikos dažnai yra pirmasis žingsnis į valios atgaivinimą. Iš pradžių mes paprasčiausiai padedame žmogui suvokti, kokios srovės plukdo jį per gyvenimą. Kai kurie nejudantys daiktai: medis, namas, siloso bokštas, psichoterapeutas – reikalingi keliaujančiam pacientui suprasti, kad jis juda, bet ne savo valia. Kai pripažįstama, kad egzistuoja srovė, tuomet samprotavimų būdu pacientui padedama įvertinti tos srovės stiprumą ir prigimtį. Taip jis suvokia valios stoką ir ją atstojančių jėgų pavidalą. Žinios – tai pirmasis žingsnis į paslapties įminimą.

280 jautriai atvirų puslapių.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams