• Renginiai


    Rašymo terapija

    Moters-vyro ryšio terapija

    Lapkričio jaukumo iššūkis

    Mamos-dukros ryšys

    Mamos-dukros ryšys

    Giluminis atsipalaidavimas

  • Hermann Hesse: Po ratu

    2020-08-14

    Niekas kitas taip neparodo giedrios vidurvasario dienos karščio kaip keli balti ramūs debesyčiai, plūduriuoją žydrynės vidury ir taip prisigėrę šviesos, kad nepajėgi ilgai į juos žiūrėti. Be tų debesyčių dažnai net nepastebėtum, kaip karšta, nei iš žydro dangaus, nei iš blizguliuojančios kaip veidrodis upės, bet vos tik išvysti šiuos kelis baltus tarsi puta, purius vidudienio burlaivius, staiga pajunti, kaip kepina saulė, lendi į pavėsį ir braukiesi delnu šlapią kaktą.

    Vienas pirmųjų Hesės kūrinių – apie berniuką, į kurį dedamos didelės viltys, kuris uoliai mokosi, tikėdamasis jas pateisinti, ir kuriam dažnai skauda galvą. Iš pažiūros romano siužetas pakankamai paprastas, nuspėjamas, o moralas pernelyg akivaizdus (nespauskite tų vaikų pernelyg stipriai prie mokslų!), tačiau Hessės iškalbos talento dėka knygą skaityti nepaprastai malonu, tarytum pamažu, pasimėgaudamas, ragautum saldžiausią desertą.

    Po ratu

    Savo klasėje mokytojas mieliau nori turėti keletą asilų negu vieną genijų ir iš tikrųjų yra teisus, nes jo pareiga juk ne ugdyti išskirtines sielas, o išmokyti lotynų kalbos, matematikos ir išauklėti padorius piliečius. Ir neįmanoma ištirti, su pykčiu ir gėda prisimenant savo jaunystę, kuris daugiau nukenčia ir sunkiau gyvena, mokytojas ar mokinys, kuris jųdviejų didesnis tironas, žiauresnis kankintojas ir kuris kurio sielą sužaloja ar sugadina gyvenimą. Tačiau tai ne mūsų rūpestis, galim guostis tuo, kad tikriems genijams žaizdos beveik visuomet užgyja ir jie tampa žmonėmis, kurie, mokyklos pykčiui, atlieka savo gerus darbus ir kuriuos vėliau, kai jie jau mirę ir apgaubti malonios nuotolio aureolės, jų mokytojai kitoms kartoms nurodo kaip šaunius mokinius ir taurius pavyzdžius.

    Tiesa, su pagrindiniu veikėju susitapatinti buvo sunkoka – man nesuprantami berniuko, vėliau jaunuolio, motyvai ir argumentai, ypač scenose su drąsia ir palankiai jo atžvilgiu nusiteikusia mergina. Ši jam tarsi ir patinka, jis apie ją svajoja, tačiau kai ji parodo iniciatyvą, atrodo, jo galvoje kyla tokia sumaištis, kad vargšė lieka it musę kandusi. Gal čia XX a. pradžios įsimylėjėlių ypatumai?

    Buvo viena iš tų ramių, giedrų ir malonių rudens dienų, kai minkštą orą kaip neskausmingas, linksmas prisiminimas pripildo praėjusios vasaros gražumas, kai vaikai pamiršta, koks metų laikas, ir puola ieškoti gėlių ir kai senimas mąsliai žvelgia į tolius pro langą ar nuo suolo palei namus, nes jam regisi, kad mieli ne tik šių metų, bet ir prabėgusio jų gyvenimo prisiminimai įžiūrimi sklando po vaiskią žydrynę.

    Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

    Nėra komentarų

    Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

    Pasisakyti

    RSS šaltinis šio įrašo komentarams