Henrikas Pontopidanas: Peras, laimės kūdikis

2012-11-10

Henrikas Pontopidanas Peras, laimės kūdikisAš manau, – nors ir kaip nemėgdamas paradoksų, – kad laimė yra didžiausia nelaimė, kokia gali ištikti mūsų dienų žmogų, nes… nes devyni šimtai devyniasdešimt devyniais atvejais iš tūkstančio nesugebame ja pasinaudoti taip, jog ji mums išeitų ne į bloga, bet į gera.
Mūsų laikais nemokama elgtis su stebuklais – štai kur bėda. Sėdime laimės puotoje kaip kaimietis prie karaliaus vaišių stalo. Kai reikia ryžtis, mes visi verčiau pasirenkame vandeny virtą košę ir mamos blynus negu pažadėtosios žemės gėrybes.

Danų klasika, nukelianti į devynioliktą amžių ir už minties gilumą bei taiklų realizmą apdovanota Nobelio premija. Knygos pradžioje, tiesą sakant, tas realizmas šiek tiek slėgė ir vargino, juolab kai pagrindinis veikėjas savo požiūriu į gyvenimą nėra artimas širdžiai ir dažnai jo poelgiai sunkiai prognozuojami, jiems nesinori pritarti. Tačiau puslapis po puslapio vis labiau imi suprasti tą neramią sielą ir tenka pripažinti, kad rašytojas itin talentingai ir nuosekliai piešia šį sudėtingą charakterį. Galiausiai imi mažiau jaudintis dėl Pero sėkmių ir nesėkmių, bet atidžiau sekti jo dvasinės būsenos kelią, kuris galiausiai baigiasi gal šiek tiek netikėtai, tačiau pergalingai.

Mano manymu, didžiausias kaltinimas krikščionybei ir jos tikėjimui prisikėlimu yra toks: ji atima iš gyvenimo jo didžiąją prasmę ir grožį. Kai žmogui buvimas šioje žemėje tėra generalinė tikrojo spektaklio repeticija – iš kur imsis gyvenimo džiaugsmas?

Nors romanas itin vaizdžiai aprašo devyniolikto amžiaus Danijos ir apskritai Europos gyvenseną, jauseną ir mąstymo būdą, jo ašimi išlieka amžinai žmoniją kamuojantis klausimas apie gyvenimo prasmę ir laimės paieškas. Kruopščiai gvildenama religijos tematika – Peras tai bodisi krikščionių Dievu, tai grįžta prie jo, tai pajunta pyktį ir pagiežą. Apskritai šioje knygoje, kaip ir kituose panašiuose kūriniuose, man labiausiai patinka tai, kad autorius atskleidžia žmogaus dvasios nepastovumą, visur slypintį daugiaprasmiškumą, abejones, kad veikėjai gali persigalvoti, kad jie nėra vien teigiami, neigiami, drąsūs ar bailūs, protingi ar kvailiai, savanaudžiai ar geraširdžiai. Nes juk taip ir gyvenime.

Kitą kartą mokytojas pamėgino išsiklausinėti, kaip galima pajusti, kad jau esi pasiekęs tą „didžiausią laimę“, bet kaimynas vėl nesileido į kalbas. „Pasiklauskite pastorių!“ – ironiškai atšovė. Vis dėlto pridūrė, kad kiekvienas žmogus turėtų stengtis užmegzti kuo savarankiškesnius ir natūralesnius ryšius su daiktais bei reiškiniais, užuot juos suvokęs per kitų asmenų jusles (tarp kitko, taip elgiąsi tie, kurie gyveną skolintais vaizdiniais). Toks iš tiesų gyvas santykis su gyvenimu esąs būtina sąlyga, jei nori iš bet kokio, ir menkiausio, ir didžiausio, net iš skaudžiausio įvykio susilaukti pažinimo džiaugsmo. Kas nepatyrė, kokia laimė, kada atsiveria dar vienas minčių ar realiojo pasaulio kampelis, tas apskritai neišmano, ką reiškia gyventi.

555 daug klausimų keliantys ir jų paieškas skatinantys puslapiai.

P. S. Už knygos rekomendaciją dėkoju tinklaraščio skaitytojai Živilei.

2 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams