Haruki Murakami: Bespalvis Cukuru Tadzakis ir jo klajonių metai

2016-03-02

Haruki Murakami Bespalvis Cukuru Tadzakis ir jo klajonių metaiKas tai per dalykas, žodžiais paaiškinti neįmanoma. Telieka tik pačiam realiai patirti. Galiu pasakyti tik viena: kai kartą akyse išvysti tokį tiesos vaizdą, pasaulis, kuriame gyvenai iki tol, pasirodo net baisu koks plokščias. Tame reginyje nėra nei logikos, nei nelogikos. Nei gėrio, nei blogio. Viskas susilieję į viena. O tu pats irgi tampi to lydinio dalimi. Atsiskiri nuo kūnu vadinamų rėmų ir tam tikra prasme tampi metafizine būtybe. Tu tampi intuicija. Tai nuostabus, o kartu ir nuviliantis jausmas. Nes tu beveik pačioje pabaigoje suvoki, koks skystas, stokojantis gylio buvo tavo gyvenimas iki šiol. Išsigąsti pagalvojęs, kodėl iš viso pakentei tokį gyvenimą.

Ieškodama, ką skaityti, prisimiau, jog kadaise ryte rijau Murakamio kūrinius, tad nusprendžiau pažiūrėti, kas naujesnio iš šio rašytojo kūrybos išleista mūsų šalyje. Romanas nei labai nuvylė, nei stipriai sužavėjo. Išlaikytas savitas stilius – daug psichologinio kapstymosi pagrindinio veikėjo viduje, moterų mistifikacija, paslaptis ir intriga, kuri, deja, pernelyg greitai paaiškinama ir paskui iki knygos pabaigos likus nemažai puslapių tiesiog užkaišomos informacijos skylės. Taigi iš pradžių dėmesys prikaustomas, tačiau įpusėjus jau tampa lengvai nuobodu, nes viskas kaip ir aišku. Pabaiga netikėta, nes atrodo, kad jos tiesiog nėra. Manau, tokią lengvabūdišką pabaigą sau gali leisti tik pakankamai garsus rašytojas, sukūręs kelioliką knygų – maždaug kai jau tiek esi parašęs, nieko tokio, kad viena jų baigiasi tiesiog va šitaip, spragt ir viskas.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 8.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams