Gretchen Rubin: Daugiau laimės namuose

Daug žmonių tvirtina, kad vaikams reiktų liepti išbandyti daug įvairių užsiėmimų, kad susiformuotų pomėgiai, bet ar tikrai pomėgiai atsiranda užsiėmimų metu, o ne jau egzistuoja prieš tai? O gal kyla rizika sunaikinti pomėgio užuomazgą, jeigu vietoje vaiko pasirinkto žaidimo paversime jį tėvų paliepimu?

Prieš metus panašiu metu skaitytas šios autorės Laimės projektas labai puikiai mane nuteikė, padėjo stipriau įsisąmoninti savo laimės siekius ir numatyti veiksmus, leidžiančius kiek įmanoma dažniau ir ilgiau gyventi būnant laiminga. Tam, kad motyvacija neblėstų, o žinios gilėtų, nusprendžiau perskaityti kitą Rubin knygą, kuri yra tarsi ir Laimės projekto tęsinys – rašytoja vėl imasi naujo plano, šįsyk koncentruodamasi į laimę namuose.

Per pastaruosius kelis mėnesius, kai namuose išryškėjo mano polinkiai ir skonis, pasijutau čia laimingesnė. Kaip sako Penktoji nuostabi tiesa: laimingą gyvenimą galiu susikurti tik ant savo prigimties pamatų. „Jeigu kažkas yra smagu kažkam kitam, tai dar nereiškia, kad smagu ir man – ir atvirkščiai, – pakartojau. – Galiu pasirinkti, ką daryti, bet negaliu pasirinkti, ką aš mėgstu daryti.“ Vis iš naujo suvokdavau, kad, norėdama būti laiminga, turiu „būti Grečen“. Kai kurie žmonės jaučiasi laimingi, kai lentynose tuščia; kiti – kai jos pilnos kolekcijų. Vieni žmonės jaučiasi laimingi, vaikščiodami po savo rajoną; kiti – eidami Didžiąja kinų siena. O kas tinka man? Kaip liepia vienas Zen koanas: „Jei kelyje sutiksi Budą, nužudyk jį.“ Ką tai reiškia? Siekiant laimės, neužtenka vien mėgdžioti – net jeigu mėgdžioji dvasinį mokytoją, kad ir Budą. Turiu ieškoti to, kas teisinga man.

Nors knyga skaitosi labai lengai, tarsi šnekėčiausi su išmintinga ir įdomia drauge, visgi joje labai daug kas kartojasi iš pirmos knygos – taisyklės, nurodymai, kasdienės smulkmenos, be to, jei pirmojo projekto metu savo gyvenimą keičiančią moterį lydėjo entuziazmas ir sėkmė, dabar ji nebe taip drąsiai imasi iššūkių, atsisako išbandyti naujus jai siūlomus dalykus, vis teisindamasi, kad turi likti Gretchen. Laikui bėgant tai pabosta. Tačiau keletas idėjų, susijusių su mano namų laime, man kilo, tad knygos visai nurašyti nedrįsčiau, tik, sakau – nieko labai naujo.

Lipdama laiptais į savo namą tą pavasario popietę, aš pažvelgiau aukštyn į savo langus, į savo mažą butuką dideliame mieste, ir priminiau sau: „Dabar yra dabar.“ O aš žinau, tai, ko mažoji Laura dar nežinojo. Dabar yra dabar, bet kartu dabar – seniai praėję laikai. Kai pasukusi raktą atidariau paradines duris ir peržengiau slenkstį, pagalvojau, kokia kvapą gniaužianti, trumpa ir brangi yra kiekviena paprasta diena. Dabar yra dabar. Štai mano lobis.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.

Hits: 3