Gregory David Roberts‎: Šantaramas

2018-07-15

Gregory David Roberts ŠantaramasManau, kad laikote gyvenimą sunkesniu, negu jis yra ar turi būti. Gyvenimas yra labai paprastas. Iš pradžių mes bijojome visko — žvėrių, orų, medžių, nakties dangaus — visko, tik ne vienas kito. Dabar bijome vienas kito ir beveik nieko daugiau. Niekas nežino, kodėl kiti ką nors daro. Niekas nesako tiesos. Niekas nėra laimingas. Niekas nėra saugus. Visų šio pasaulio neteisybių akivaizdoje blogiausia yra išgyventi. Ir vis dėlto išgyventi privalome.

Uch, išnirau! Atrodo, kad beveik keletą savaičių gyvenau dvigubą gyvenimą, vieną – savo įprastinį, čia, kitą – tvankiame Mumbajuje, kvėpuodama lūšnyno kvapais, mirtimi Afganistane ir mafijos virpuliu prieš susišaudymą. Dažnai kartoju, kad mane vargina ilgi kūriniai, nes tikrasis genialumas – pasakyti tai, ką nori pasakyti, ir sužavėti pasaulį – užrakintas trumpučiuose romanuose. Tačiau šįkart, versdama visus septynis šimtus šešiasdešimt puslapių, slapčia kvailai tikėjausi, kad knyga niekada nesibaigs. Tiesiog kad taip ir gyvensiu nardydama tarp Lietuvos ir Indijos.

Man atrodo, kad išmokti valdyti kančią — brandos dalis. Manau, kad užaugę ir sužinoję, jog laimė reta ir trumpalaikė, mes nusiviliame ir įsižeidžiame. O mūsų kančios dydį lemia skausmas, sukeltas šio supratimo. Matote, kančia yra savotiškas pyktis. Mes tūžtame dėl skriaudos, dėl neteisingo, liūdno ir apgailėtino savo likimo. Ir šis kunkuliuojantis apmaudas, šis pyktis mūsų vadinamas kančia.

Šantaramas – žymus ir populiarus romanas, žinojau apie jį senokai, bet vis nesiėmiau, nes, na, nusikaltėliai, lūšnynai, fu! Ne man! Bet va, pasirodo, svarbiausia ne apie ką rašoma, o kaip rašoma. Gregory David Roberts gi rašo nepaprastai atvirai, nuoširdžiai, nesislapstydamas, neveidmainiaudamas ir nesimaivydamas. Tiesa, neturiu su šiuo žmogum daug panašių savybių ir dažniausiai jo vietoje elgčiausi priešingai, nei elgėsi jis, bet kažkaip tas jo priešingumas neerzino.

Tokius, kokie esame, mus padaro atlaidumas. Be atlaidumo mūsų rūšis būtų susinaikinusi nuolat keršydama. Be atlaidumo nebūtų istorijos. Be vilties, kad jis yra, nebūtų meno, nes kiekvienas meno kūrinys iš dalies yra atleidimas. Be svajonės apie jį nebūtų meilės, nes kiekvienas meilės veiksmas iš dalies yra pažadas atleisti. Mes gyvename toliau, nes galime mylėti, o mylime, nes galime atleisti.

Keletas dalykų visgi erzino. Vienas jų, kaip prastame detektyve, kai atskleidžiama pusė tiesos, leidžianti nuovokiam skaitytojui susiprasti dėl nusikaltimo kaltininko, bet pagrindinis veikėjas dar kelis šimtus puslapių suka galvą, kas gi jis galėtų būti, kai tau jau seniai akivaizdu. Antras – kad beveik visos moterys jam tokios gražios, jog leidžiamasi į banaliai kvailus jų išvaizdos aprašymus, nevengiant juoklingų klišių apie akis kaip ežerus ir plaukus juodus kaip naktis. Na, bet čia tik smulkmenos. Šiaip, sakau, pirmas romanas, kurio ilgumu šitaip mėgavausi.

Bet viskas turi priežastį ir prasmę. Kiekvienas gyvenimas, kiekviena meilė, kiekvienas veiksmas, jausmas ir mintis turi paaiškinimą ir svarbą: pradžią ir vaidmenį, atliekamą pabaigoje. Kartais mes tai suprantame. Kartais matome praeitį taip aiškiai, o jos skyrių istoriją skaitome taip įžvalgiai, kad atsiskleidžia kiekvieno laiko dygsnio pamokymas ir tikslas. Niekas niekieno gyvenime, tiek turtingai, tiek vargingai gyvenamame, nėra išmintingesnis už nesėkmę ar aiškesnis už sielvartą. Šių baisių ir neapkenčiamų priešų, kančios ir nesėkmės, būvio priežastis ir teisė — kruopelė iš jų gautos vertingosios išminties.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams