Gabrielis Garsija Markesas: Šimtas metų vienatvės

2014-05-19

Gabrielis Garsija Markesas Šimtas metų vienatvėsNuošaliame kambarėlyje, į kurį neprasismelkdavo nei kaitrus vėjas, nei dulkės, nei karštis, jie abu minėdavo kažkada, labai seniai, gyvenusią šmėklą – senį, kuris dėvėjo skrybėlę su nukarusiais it varno sparnai kraštais ir gerokai prieš jų gimimą pasakojo apie pasaulį, nusisukęs nuo lango. Abu drauge jie pastebėjo, kad kambarėlyje visada būna kovo mėnuo ir visada pirmadienis, ir suprato, kad Chosė Arkadijas Buendija nebuvo toks kvailas, kaip manė šeima, anaiptol, jis vienintelis visuose namuose turėjo pakankamai šviesų protą, kadangi suvokė tą tiesą, jog laikas judėdamas irgi susiduria su įvairiomis kliūtimis ir patiria katastrofas, todėl laiko gabalėlis gali atskilti ir amžinai strygsoti kokiame nors kambaryje.

Deja, prisipažįstu, kad kalbėdama apie šį romaną privalau vartoti žodį įveikiau. Skaičiau skaičiau, vargau vargau, ir šiaip ne taip priėjau iki paskutinio puslapio. Man žymiai labiau patinka, kai visas romano veiksmas tetrunka vieną pagrindinio veikėjo gyvenimo dieną, nei kad šimtai veikėjų gyvena šimtą metų. Logiškai mąstant suvokiu, kad tokiu būdu rašytojas perteikia idėją apie tęstinumą, apie laiko ratą, apie neišvengiamus pasikartojimus, gimimą ir mirtį, atrodo, ir jausmų pasaulin pažvelgta, ir netgi sekso yra, bet kažkaip man viskas per sausa ir pernelyg neskanu. Tiesa, yra truputį magijos iš fantastikos srities, tarsi pasakose, bet man keistai tos vietos nuskambėjo ir reikalo nėmaž nepataisė. Žinau, kad Markesas laikomas vienu geriausiu ispaniškai rašiusių kūrėjų, ir taip toliau, bet skaitant manes neapleido noras lyginti jo romaną su Allende Dvasių namais, ir daugiau pliusų duoti pastarajai. Gal aš dar per anksti ėmiausi tokio kūrinio, gal iki jo reikėjo dar truputį paaugti?

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.

4 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams