Emilie Autumn – Thank God I’m Pretty

Ai, kuklumas vis viena niekada nebuvo stiprioji mano savybė, tai leisiu sau ir toliau jos neugdyt.

Tai vat kas mane užknisa: kai žmogus (galim netarti, kad tai esu aš) rūpinasi savo išvaizda ir dažniausiai atrodo nuostabiai žavingai, bet koks jo atsipalaidavimas atrodant belekaip iš karto pastebimas ir komentuojamas. Gal Tu nėščia, klausia išpleręs vyrukas, ant stalo pilvą pasidėjęs. Suprask – aš įpratęs Tave matyt plokščiu pilvu ir man nepatinka, kad Tu ką tik pavalgei. Kur dingo panelė Monroe (suprask – mano šukuosena tą dieną priminė Marilyn)? A la juokais šypteliu: pavargstu nuolat būti graži. Susilaukiu pyktelėjusio pastabos: galvok apie aplinkinius, mieloji, apie estetinį džiaugsmą jų akims!!!

Turiu pradėt teisintis, kad man nuosavi plaukai kutena veidą, todėl juos susirišu, šiandien turėjau daug daug vaikščiot pėsčiom, todėl apsiaviau žemakulnius ir kelnės vietoj sijono, kad užpakaliuko nenušalčiau? Ne, neturiu, bet tokių klausimų nesusilaukia tie žmogai, kurie nuolat vaikšto apsirengę, susišukavę, apsiavę belekaip ir niekam nekelia estetinio siusižavėjimo. Kaip sako mano mama, įpratimas blogiau už prigimimą. Įpranta mane matyti vienokią, ir jau jiems neramu, kaip atrodau šiek tiek prasčiau. Bet juk būna visokių dienų, net ir man… Pažadu rytoj pasitaisyti… Nebemuškit.

Facebook komentarai
Kokia tavo reakcija?
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0

Hits: 0

Pasidalinkite savo mintimis