Elizabeth Gilbert: Piligrimai

2014-11-26

Elizabeth Gilbert PiligrimaiJau būdamas suaugęs Denis Braunas prisimindavo savo šešioliktąją vasarą ir pagalvodavo – stebuklas, kad jam apskritai leisdavo išeiti iš namų. Suvokė, koks apgailėtinai neinformuotas jis buvo, kaip apgailėtinai nepasirengęs. Daugybės dalykų Denis Braunas nežinojo būdamas penkiolikos. Bet kas jam būtų tada pravertę. Kad ir menkiausias dalykas. Vėliau Denis įtikėjo, kad buvo pasiųstas gyventi nieko nežinodamas. Niekas jam niekada nieko apie nieką nesakė. Jis nežinojo, ką žmonės daro su savo gyvenimais, ko trokšta ar gailisi. Nežinojo, kodėl žmonės tuokiasi, kodėl pasirenka tokius darbus ar tokius draugus, kodėl slepia krūtis. Jis nežinojo, ar sugeba ką nors gerai daryti nei kaip tai išsiaiškinti. Visi jam tiesiog leido sukiotis aplinkui ir nieko nenutuokti.

Elizabeth Gilbert visi puikiai pažįsta kaip memuarų romano Valgyk, melskis, mylėk autorę, tačiau ką tik perskaitytame apsakymų rinkinyje rašytoja atsiskleidžia savo talentą visiškai kitame amplua. Čia svarbi tampa ne gyvenimo istorija, ne siužetas, ne kaip-viskas-pasibaigs, o jausmas ir vaizdas, čia ir dabar. Visi dvylika apsakymų, galima sakyti, baigiasi nei šiaip, nei taip, ir tai yra nuostabu, nes be galo tikroviška. Kaip draugų pasakojamos istorijos. Kaip viskas baigėsi? – domimės išklausę. Na nieko, va, gyvenu toliau. Taip ir Gilbert apsakymų veikėjai – jie tiesiog gyvena toliau, leidę mums trumpam žvilgtelėti į jų gyvenimo užkulisius.

Dar viena priežastis, dėl ko man taip patiko ši knyga – kad ji visa pulsuoja ir alsuoja Amerikos dvasia. Ne snobiškais niujorkiečiais, nors jie, aišku, irgi yra Amerikos dalis, o tais paprastais gerais žmonėmis, gyvenančiais prie greitkelių, kalnuose, mažuose jaukiuose miestelysčiuose, kur visi vienas kitą pažįsta. Labai miela ir smagu buvo skaityti.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams