Elen síla lúmenn’ omentielvo

2008-12-10

Pro blausų drumzliną rytą iriuosi rankomis, ieškau išbarstytų raudonų spindulių. Mano liemuo liaunas, mano ausys smailėjančiais galiukais. Iškvepiu vasarą, čiumpu kuokštą žolės, nusijuokiu garsiausiai, kad visi faunai pabustų.

Ir šoku su jais ištisą mielą dieną.


Nimfos ir satyrai © Varanas

Žiedadulkės sveria mano blakstienas žemyn, lūpos medumi sulimpa, žmonės dar nemiega, aš guldau galvą. Vidury sapno pabundu, užsikaičiu žemuogių arbatos, sesytė kviečia pasivaikščiot. Pasiimam šunį kaip pasiteisinimą, klaidžiojam sutemų gatvėmis, tauškiam apie namų jaukumą, svaigstam apie mylimuosius. Istorijos persipina, veliasi ir tampa lipnios: kas nutiko man, kas jai, – sunku atnarplioti. Mažyčiais veidrodėliais susišvytuojam: aš šiaurėj, sesytė pietuose, dalinamės gyvenimo epizodais, paveikslėliai kartojasi: man šįsyk nutiko kaip Tau tada… ir vėl.

O brolis yra elfas ir turi mylimąją tos pačios padermės. Abu gražūs liekni, lankais ginkluoti, gležnas ausis saugiai apsišarvavę. Šoka.

Palengva, bet srauniai atčiurlena kalėdiniai sausainiai bei pūkuotos šilumos gūsiai, įsivelia mums į mitologijos persunktus plaukus, ir šeima yra šventė.

8 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams