Edvard Radzinsky: Rasputinas. Gyvenimas ir mirtis

2011-08-25

Edvard Radzinsky Rasputinas. Gyvenimas ir mirtisToks tat buvo pasaulis, kuriame gyveno jaunieji Rusijos valdovai, – stebuklų, šventųjų relikvijų, ikonų, stebukladarių pasaulis. Juodu atrodė vis svetimesni Peterburge, kur apsišvietusioji visuomenės dalis atvirai darėsi ateistinė. „Į kiekvieną tikintį inteligentą žvelgiu su nuostaba“, – rašė Čechovas Kuprinui.
Tačiau caras su cariene tikėjo, kad jųdviejų pasaulis prasideda kažkur toli, už pagedusios sostinės ribų, tolimuose kaimuose, išsimėčiusiuose po bekraštę imperiją. Šventosios Rusios ir paprastos liaudies, mylinčios Dievą ir carą, pasaulis.
Ir jie laukė pasiuntinio iš to pasaulio.

Pamačiusi užsisakytą knygą ant savo stalo net žagtelėjau – tai bent storumas! Iš karto primečiau, kiek laiko užtruksiu, kol ją įveiksiu, kiek kitų knygų per tą laiką būsiu neperskaičiusi. Mylimasis, pirmasis pasičiupęs šviežutėlį leidinį, dar pagąsdino: „Čia, žinok, ne kokios blevyzgos, o rimta istorinė knyga!“. Ir ką? Nepraėjus nė penkioms dienoms po pirmojo puslapio atvertimo jau užverčiau ir 568-ąjį! Per tą laiką dar spėjau mane kaip uraganas įtraukusį XX a. pr. carų ir mužiko gyvenimą sau pailiustruoti vaizdinėmis priemonėmis – internete kaip patrakusi ieškojau paskutiniųjų Romanovų ir Rasputino nuotraukų, video vaizdų, skaičiau glaustas kiekvieno jų biografijas… Paskutinį kartą taip buvau susidomėjusi Echnatono ir Nefertitės istorija, kai skaičiau viską, kas su jais susiję ir Kairo muziejuje dūsavau prie jų statulų. Dabar žūtbūt užsimaniau į Peterburgą!

Mes ne kartą citavome Rasputino mintis. Ar tai buvo jo ieškojimai, nušvitimai, įžvalgos? Dabar galime pasakyti: taip, buvo.
O prostitutės, nesibaigiančios „poniutės“, „kvaišos“ – garbintojos, užsukdavusios į „asmeninį kambarį“ ir, protui pasimaišius, religiją suplakdavusios su gašlumu? Ir jų buvo.
<…>
Pagaliau caro šeima. Taip, Rasputinas skelbė meilę, buvo nesavanaudiškas, „carams“ pasakojo tai, ko jie nepažinojo, – apie paprastų žmonių darbą ir buitį, apie klajūno džiaugsmus bendraujant tik su gamta ir Dievu. Carienei jis nutraukdavo nervinius priepuolius, carui įkvėpdavo pasitikėjimo. Jis gelbėjo jų sūnų…

Knyga nepaprastai įdomi tuo, kad prie jos dirbo ne koks rašytojas fantastas, o istorikas, savo žodžius grindžiantis dokumentais, ir jei jam kažkuri Rasputino gyvenimo detalė neaiški, jis taip ir parašė, užuot susigundęs įjungti vaizduotę ir spragas sumaniai užkaišioti. Kita vertus, šis istorikas – kartu ir garsus dramaturgas bei scenaristas, taigi jo kalba nepaprastai gyva, vaizdinga, įtraukianti – puslapiai tiesiog patys tirpsta akyse!

Kas gi jis – šis mužikas, išniręs iš pirmosios revoliucijos ugnies ir žuvęs antrosios išvakarėse? Jis, be abejo, nuoširdžiai tikėjo Dievu, bet buvo ir baisus nusidėjėlis. Su nemokyto, tamsaus rusų valstiečio naivumu mėgino sujungti slaptas aistras ir Kristaus dogmą. O baigė chlystų sekta, pasileidimu… išlikdamas didžiai religingu žmogumi.
Jis įkūnijo stebėtiną gebėjimą – nuolatinės nuodėmės apvalkale širdimi gyventi teisuoliškai.

568 puslapiai, išsklaidantys (o gal nevisai?) mistiškosios Rusijos asmenybės mitą.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams