Duetai

2009-05-15

Prisipažinsiu, niekad nesu pirkusi bilietų į teatrą. Na, nebent į kokią Rygos nacionalinę operą. Ir tai jokiu būdu nereiškia, kad į spektaklius nevaikštau, paprasčiausiai visuomet iš kažkur gaunu pakvietimų. Prieš kelias savaites su brangiausiuoju nusistebėjome, kaip seniai teatre besilankėme, paskui vakar nusipirkau naujus batus ir grįžusi namo radau teatro agentūros „Baltic Music” laiškiuką su pakvietimu apsilankyti „Duetuose”! Ir sakyk tada, kad neapsimoka būti blogeriu (aš šiaip tikrai nežinau, kiek kainuoja bilietai, sakau, nesu pirkusi, tai šįryt specialiai pažiūrėjau: 40 – 60 Lt +3 Lt +5 Lt)…

Taigi buvom.

Šiaip nežinau, ar mano humoro jausmas yra stipriai išpuoselėtas, ar jo turiu per mažai, bet filmų bei filmukų autoriams labai retai pavyksta priversti mane kvatotis visais plaučiais. Gal teatre veikia gyvų personažų artumas (kaip netyčinėse kasdieninėse situacijose), nes čia komedijose tikrai nuoširdžiai juokiuosi! Stilius toks pats, kaip urvinių serijos, viskas tikroviška ir gyvenimiška, be jokių užslėptų filosofinių pamąstymų. Nors…

Teko garbė sėdėti prieš keturias vidutinio amžiaus moteriškes, kurių interpretacijos siekė labai giliai… Visų pirma, jos nuoširdžiai tikėjo, kad visos penkios situacijos yra tarpusavyje susijusios (padėjo viena kitai pritempinėti, nors iš tiesų tarp dalių nė velnio nėra didesnio ryšio išskyrus tai, kad vaidina du tie patys aktoriai). „Tai štai koks jis, tas modernusis teatras!” – svajingai ištarta vienos poniutės frazė prajuokino labiau už pusę spektaklio. O koks žavus tas jų kikenimas iš žodžio „šūdas” arba pamačius nuogą Kazlausko užpakalį! Žodžiu, tikra tiesa, kad teatran verta eiti ne vien dėl spektaklio, bet ir dėl publikos.

Paskui, kaip ir visuomet komedijose, mane apėmė niaurus liūdesys dėl fakto, kad kuo toliau, tuo labiau teatras virsta vien pramoga, be jokių pretenzijų sukurti psichoterapinį ryšį tarp aktoriaus ir žiūrovo, sukrėsti sielą iki gelmių, iššaukti pasąmonės vaizdinius, kelti egzistencinius klausimus publikos galvose ir taip toliau. Aišku, čia ne spektaklio kūrėjų bėda, jie parduoda tai, ką žiūrovas perka. Man liūdna dėl žiūrovo.

Nors ne, neliūdna. Juk buvo taip linksma!

3 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams