Didžiųjų XX a. rašytojų apsakymai

2010-05-21

Didžiųjų XX a. rašytojų apsakymaiSusigundžiau apsakymų rinkiniu dėl siekio perskaityti visą mūsų kalbon išverstą José Saramago kūrybą ir kaip tik vienas jos gabalėlis pateko į šitą knygą, bet jis tik dar labiau sujaukė mano nuomonę apie šio portugalų rašytojo stilių, užuot užlopęs jos skyles ir suteikęs vientisumo. Taigi autorius išlieka mįsle. Reikia mokytis portugalų kalbos ir perskaityti visus jo romanus. Užtatai netikėtai radau taip pat pamėgto indų rašytojo Salman Rushdie apsakymą, kuris priminė, kad šio autoriaus kūryba visuomet skaniai susiskaito:

Moterų gebėjimas degti kelia nuostabą šių kraštų vyrams. Jos tiesiog per lengvai užsiliepsnoja, tik ką jau čia bepadarysi? Tik nusisuk, o jos jau apimtos liepsnos. Turbūt tai dėl lyčių skirtumo, kalba vyrai. Vyrai – jie iš žemės, jie tvirti, ištvermingi, o damos – jos kaprizingos, nepastovios, jos neilgam šiame pasaulyje, jos išnyksta kaip dūmas, nepalikusios jokio raštelio. O esant tokiam karščiui kaip dabar argi galima tiek daug laiko praleisti saulėje! Mes patariame joms pasilikti viduje, nežaisti su ugnimi, bet juk žinai, kokios tos moterys. Toks jau jų likimas, jų prigimtis. (Salman Rushdie: Ugnies paukštės lizdas)

Šiaip pamaniau, kad apsakymų skaitymas leidžia greitai ir neskausmingai atsirinkti dominančius autorius, kad negaištum laiko nuobodyloms ir greičiau griebtum šaunių rašytojų romanus. Gerų autorių apsakymai tiesiog per greitai baigiasi! Jei Lorenca nebūtų pastebėjusi, gal ir neatkreipčiau dėmesio, kad beveik visi kūriniai šiame rinkinyje yra apie mirtį. Nes kai kurie iš tiesų uždega gyvenimui:

Mirštantieji, stebėjosi jis, gyvena pasaulyje, kuris, pasirodo, ne itin skiriasi nuo mūsiškio. Vyresni jo kaimynai, apsiginklavę grėbliais, plėšdavo lapus nuo savo pievelės, vedžiodavo senus raišus šunis ir apie šią žiemą suplanuotą kelionę į Floridą kalbėdavo taip, tarsi pačiame mirties prieangyje daugiau nebūtų ką veikti, tik gyventi plaukiant pasroviui įprasta vaga. Jie skleisdavo paskalas, dykinėdavo, žiūrėdavo televizorių. Jokia radikalesnė įžvalga nepagyvindavo jų pokalbių, nors Frederiksas ir klausydavosi su viltimi. (John Updike: Kelionė į mirties šalį)

352 puslapiai, iš jų kai kuriuos tiesiog suryji akimis, o kai kuriuos iš lėto kramsnoji atbulais dantimis. Knyga mėgstantiems įvairovę!

Būti – skauda, būtis niekada nepalieka mūsų ramybėje. Daryk tą, daryk aną, kovok, laimėk, įsimylėk, būk laimingas, tu privalai būti laimingas, gyvenimas – tai pareiga būti laimingam, ir jeigu toks nesi, tai didelė negarbė. Taigi darai visa, ką tik gali, kad paklustum, būtum geras, protingas ir laimingas, bet kaip žmogus gali toks būti, kai viskas tiesiog užgriūna tau ant galvos, meilė tvoja į galvą kaip plyta nuo stogo, sukeldama baisų skausmą, ar dar blogiau… (Claudio Magris: Buvus)

2 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams