Didysis dalelių greitintuvas. Gyvenimas ant mirties slenksčio.
“…nors aukščiausias gyvenimo tikslas – išbūti nemirus – yra neįmanomas, jis vis tiek lieka aukščiausiu gyvenimo tikslu…” (Robert M. Pirsig)
Jovita sako: gali būt, jog ryt mus įtrauks juodoji skylė ir taip ateis pasaulio pabaiga.
Mama sako: o Tu net mašinos nespėjai nusipirkti.
Jovita sako: daug ko nespėjau padaryt, pavyzdžiui, vaikų neprigimdžiau.
Mama sako: vaikus įtrauks juodoji skylė, o mašiniuku būtum spėjus pasivažinėt.
Jovita dramatiškai taukšteli delnu sau per kaktą. Vakarykštės scenos prieš einant miegiuko pabaiga.
Jeigu Tu neapsimetinėji ir tikrai tikrai nieko negirdėjai apie šaunųjį greitintuvą, gali pasiskaityti apie jį oficialiame CERN’o puslapyje, Wiki angliškai, Wiki lietuviškai, galų gale 15 min. Arba gali nekreipt dėmesio, nes jei mes iš tiesų susinaikinsim, koks gi skirtumas?
Aktualūs egzistenciniai klausimai: ar norėtum žinoti, kada bus paskutinė Tavo gyvenimo diena? Ką veiktum iki jos? Kodėl negali taip gyventi dabar, jei iš tiesų kiekviena diena gali būti paskutinė?
Ką tik apsiašarojusi išsiunčiau brangiausiems žmonėms esemesus, dėl visa ko. Močiutei nerašiau, nes nenoriu gąsdinti garbaus amžiaus žmogaus savo apokaliptinėm nuotaikom.
Iš esmės, jei tikėčiau, kad tikrai tikrai šiandien sulauksime pasaulio pabaigos, greičiausiai nebūčiau važiavus į darbą per tą nenormalų kamštį. Visa bėda ir yra tame, kad išlieka tikimybė (visai nemaža, ko gero), jog šiandien nebus paskutinė mano gyvenimo diena, o nenuėjus į darbą turėčiau problemų vėliau, o tam “vėliau” atsitikti galimybių yra.
Vienas iš skiriamųjų bruožų tarp žmonijos ir kitų gyvūnų – mes planuojame ateitį. Taip ir laviruoji žmogus visą gyvenimą – stengiesi pabūti kuo laimingesnis, nes o kas jeigu kitos progos nebebus, bet visų pinigų bandai neišleisti, nes o kas jeigu dar vis dėlto gyvensi ir rytoj?
Hits: 0
Prisijunkite prie diskusijos ir pasakykite mums savo nuomonę.
Nu nemirsim dar šiandien, nemirsim. Juk jie po vieną spindulį jau leidžia kurį laiką, šiandien (kadangi viskas veikia normaliai) jau pristatys oficialiai. Bet pilnai funkcionuoti (ir kurti juodąsias skyles) pradės tik spalį.:) Turbūt. 😀
Aš labai tikiuosi, kad mes eilinį kartą išgyvensim dar vieną pasaulio pabaigą. Aš dar turiu daug ką įrodyti… 🙂
jei šiandien mus visus įtrauks juodoji skylė, tai man nereiktų dėstyt laborų po pietų ((: visai nebloga alternatyva..
deja, eNyu visiškai teisus – dar ne šiandien pagrindinis fejerverkas. Taip kad bent mašiniuką tai spėsi nusipirkt.
Šiandien apie LHC rašo visi — ir kas išmano, ir kas neišmano. Ir kas tiki, ir kas netiki pasaulio pabaiga 🙂
Aš kažkaip labai nelaukiu tos pasaulio pabaigos 🙂 Nes kokias tris skirtingas po kelis kartus esu sapnavusi. Labai aiškiai. Taigi ir tą jausmą esu išgyvenusi sapnuose. Ir visai nenoriu patirti gyvai 🙂
Ar nors viena versija buvo susijusi su LHC?
Aisku manau kad zmonija arteja prie saves isnaikinimo, bet kalbeti visur apie LHC booooring 😉
tai va geriau padiskutuoti apie paskutine pastraipa. Manau kad yra zmoniu kurie negalvoja apie ateiti, t.y. gyvena sia diena… atsikelia ryte ir sako, ech koks grazus oras, pasikinkom motocikla ir skriejam link floridos. Vakare isgeria kokteili is kokoso kevalo, o kita diena varo i koki puerto rika ir pan.
Noreciau ir as taip, bet turbut kol turiu keleta abejoniu (is kur pinigai? kas noretu prisijungti? ir pan.), tai nelemta ivykti, nes kai abejoji, tai viskas zlunga 🙂
p.s. nors is kur pinigai tai biski numanau, bet abejoju ar pagal mano numanyma imanoma juos gauti kai ju reikia 😉
Dideliausias keistumas yra tas, jog iš 173 mano prenumeruojamų tinklaraščių apie tai vakar rašė vienas, o šiandien irgi tik vienas, todėl pamįslijau, kad arba aš ne tuos blogus skaitau, arba ne taip jau ir daug kas apie tai rašo.
Dėl paskutinės pastraipos – kad ir kaip stengiuos, nerimastingumo sunkiai sekasi nusikratyti, ir lengvai pasiųsti, pvz., savo darbą velniop. Ech.
Ka dirbi?
Na tinklarasciu daug neskaitau, nes daug laiko atima (darbo metu kaip ir negalima, o namie gaila laiko ir siaip nesinori praleisti vakaro prie kompo), tai skaitau tik keleta idomesniu vienokia ar kitokia prasme, bet rasydamas turejau omeny ne tik tinklarascius (is kokiu 5 mano skaitomu tinklarasciu, tikrai 2 ar 3 minejo LHC), bet ir visas kitas ziniasklaidas (vz, lrytas, delfi ir t.t.).
O darbo siusti i kazkuria vieta nereikia. Susirenki manatkes ir isvarai kur nors toli toli, pvz. kur zole ruzavai zydi 😉 na ir tada darbas tave pacia pasius, nereiks jo siusti kur nors 😀
Man atrodo čia tokia belaukiant Godo situacija. Geriau bereikalingai nesibaimint ir nelaukti (nebent tave baimė veikia teigiamai. Pvz. gal po darbo sugalvosi kažką produktyvaus ir labai “esmingo” nuveikti, nes “o kas jei Jau basta”). Kitu atveju, viskas ir taip yra laikina. Kam bereikalingai švaistyti laiką ir mintis dalykams, kuriems neturi jokios įtakos.
Pritariu Auriui — apie tai rašo labai daug kas tiek tradicinėje, tiek naujo tipo žiniasklaidoje, o dėl prenumeruojamų tinklaraščių… Aš nežinau, kokius prenumeruoji, bet spėju, kad apie maistą, rankdarbius, poeziją, grožį, madą, meną, psichologiją… Tai turbūt iš šių tik paskutinioji tematika turi ką parašyti, nes nelabai įsivaizduoju, kaip mada ar maistas susiję su LHC 🙂
Taigis, giliai mintyse stengiuosi, kad mano pinkcity.lt būtų apie laimės paieškas, o tai susiję su LHC 😛 , nes man galioja xiapin paminėtas “nebent” atvejis – tokiomis šlovingomis akimirkomis aš viską stipriai permąstau ir karščiau parodau savo meilę artimiems žmonėms (bei aktyviau ieškau automobilio).
Per mano trumpą gyvenimėlį pasaulis tiek kartų buvo gąsdintas pasaulio pabaiga (1999-09-09, 2000, 2001-01-01, meteoritai, virusai ir t.t.), kad tai jau beveik tapo kasdienybe, į kurią nekreipi dėmesio.
Pasaulio pabaiga bus, bet skirtingai nuo visų pamokslautojų ji ateis (ateina?) po truputį: užges Saulė (optimistinis variantas), apsišiūkšlinsime, išsinuodysime ir nudvėsime (pesimistinis).
Rašiau apie tai ir anksčiau http://www.sadauskas.lt/index.php/2008/06/28/lhc-ir-pasaulio-pabaiga/ ir dar vakar vieną gerą klipuką įmečiau http://www.sadauskas.lt/index.php/2008/09/09/large-hadron-rap/ 🙂
Mes todėl lengvai ir pasikystame, nes kažko norime. Žmogus nuo pat pradžių norėjo žinoti – viską išlukštenti, žemę išgręžti, žmogų prapjauti, pamatyti, suprasti, kur ta siela, kas viduj yra ir kaip veikia. Žmogų kankina noras pažinti. “Reikia matyti ne savo smegenų ląstelėmis, o pirštų tarpupirščiais”. Gal ten ką nors ir galima atrasti.
Labai gali būti, kad gandą apie susisprogdinimą patys mokslininkai ir paskleidė. Gi reikia kažkaip pritraukti plačiosios visuomenės dėmesį.
Nemanau, kad žmogus apskritai pajėgus pagaminti tokio lygio devais’a, kad sunaikinti žemę ar net visą galaktiką. Per daug gerai mes apie save galvojam 🙂
tamagochi -> bullshit. Zmones jau sukure ginkla, kad butu galima sunaikinti pasauli – keliolika atominiu bombu skirtinguose vietuose ir bye bye 🙂
ai sorry, galaktikos nesunaikins, tik gyvybe 🙂 my bad.