Debesėlis

O jei vienatvė sukelia man liūdesį, aš nepykstu. Nes jis švelnus, jaukus ir kvepiantis arabiškais jazminaičiais, ir aš tykiai slankioju visur, lengvai palaimingai šypsodamasi, lyg žinočiau kokią gražią paslaptį (o gal ir iš tiesų ją žinau).

Ir ta jausena toks dviprasmiška, kad aš netgi nežinau, ar noriu ją nuvyti šalin – nes sielos ji nedrasko, tokia visai ne arši, tik maloniai kirbena, spaudžia, gelia, sopa, ir aš šimtu procentu jaučiu, kad turiu širdį, ir kad jausmai gyvena ten. Visgi lepinu save mėgstamiausiais itališkais valgiais, ir kai jau jaučiuosi soti, tyliai pakuždu – dar truputėlį – nes labai skanu! Ir pienišku šokoladu su braškių įdaru. Siekdama daugiau harmonijos klausausi indiškų mantrų, bet kai sumanau paklaidžioti po parduotuves, jų darbuotojai mistišku būdu, lyg žinodami mano praeitį, groja dainas, sukeliančias svaigus sentimentus, aš dūsauju, ir ką galiu padaryti? Pasiklysdama tarp lentynų nieko nenusiperku, nes suvokiu, kad man iš tiesų absoliučiai nieko netrūksta, na, nebent balto nagų lako šio vakaro Baltajam Atikos koncertui.

Debesėlis

Liūdesys – geras jausmas, ir kaip paikai iš jo pasostės atrodo banalus beprasmis strykčiojimas gavus saldainį, kurį užsidirbai. Kruopščiai suplanuoju tris nuostabias keliones, į kurias galbūt niekada nevyksiu, bet taip smagu žinoti, kad keliais klaviatūros paspaudimais galiu gauti bilietus į dar didesnę vienatvę, dar gilesnį liūdesį, sumišusį su pakiliu jaudinančiu džiaugsmu (Lawrence‘as išmokė mane nebijoti išreikšti ambivalentiškus jausmus, kurie tikriausiai sudaro mano esmę).

Ir tie dalykai, apie kuriuos norėjau rašyti rėkdama ir draskydamasi, dabar atrodo juokingi, nes juk viskas visuomet būna taip, kaip turi būti.

Vairuoju lėtai, skaitau apie nušvitusias moteris, dažniau nei įprastai bučiuoju šunį, rašau dienoraštį ant tikro popieriaus ir naktimis, išlipusi iš šiltos vienišos lovos, atsiklaupiu ant grindų ir meldžiuosi. Tokius savo gyvenimo etapus vadinu dvasingaisiais pakilimais. Netgi jei jie liūdni. Svarbu, kad pakilūs.

***

Po pusvalandžio perskaičiau šį savo įrašą ir panorau dar pridurti, kad vairuodama klausausi Devendros ir kad manau, jog jis yra nuostabus.

Facebook komentarai
Kokia tavo reakcija?
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0

Hits: 0

6 Komentarai

Prisijunkite prie diskusijos ir pasakykite mums savo nuomonę.

GinG
2010 06 16 | 16:35

……….
……….
………
………
Vertinu tokias akimirkas, atrodo tuomet norisi viską daryti lėčiau…
Vertinti, saugoti, lepinti save….
Paauglystėje tokios būsenos buvo laaabai dažnos, beveik nuolatinės 🙂
Dabar retai iškyla iš sumaišties, bėgimo, lėkimo, veiksmo…
Skirtumas tas, kad dabar man jos labiau patinka, nei prieš ~10 metų… 🙂 kaip ir knygos, kurios prieš 10 ir daugiau metų atrodė ,,baisios”, o dabar ironiškos ir netgi šiek tiek savotiškaijuokingos… Pvz., Ragana ir lietus….
Einu namo… tikiuosi neprapliups dangus 🙂

Kamanė
2010 06 16 | 19:55

Pinkcity, daugiau tokių nuoširdžių įrašų 🙂

Neįsivaizduoji, kaip buvo gera skaityti. Ypač apie suplanuotas keliones, kurių galbūt niekada nebus 😀 Ir, aišku, apie vienatvę, perispynusią su liūdesiu. Jaučiuosi panašiai, tik tu puikiai su ja tvarkaisi, o aš ne 🙂

PinkCity
2010 06 17 | 12:37

Dažniausiai visos jausenos būna pačios tikriausios tol, kol apie jas neparašau. Kaip paukštelis, kuris išsprūsta iš delnų būtent tą akimirką, kai būni beveik nunešęs jį parodyti draugui 🙂 Todėl man labai padeda dienoraštis, ypač didelės sumaišties galvoje akimirkomis. Užrašius viskas išsisprendžia!
(pabandyk)

Eglė (wr)
2010 06 17 | 13:11

Oi kaip taikliai parašei apie dienoraštį!!! Vakar petvarkydama tamsiuką radau savo 1993 m. užrašų knygelę su dienoraščio nuotrupom.. ech, kaip norėčiau dabar tą niolikinę Eglę apkabinti ir pasakyt, kad viskas išsisprendžia:)

GinG
2010 06 17 | 13:12

Todėl, kad žodžiai sukurti apibūdinti išorinį pasaulį…
Ir tai, kas vienam gražu, kitam – ne; vienam melsva, kitam – pilka ir t.t.

brrr
2010 06 17 | 14:07

Ir ta jausena toks dviprasmiška,

Palikti atsakymą