Debesėlis

2010-06-16

O jei vienatvė sukelia man liūdesį, aš nepykstu. Nes jis švelnus, jaukus ir kvepiantis arabiškais jazminaičiais, ir aš tykiai slankioju visur, lengvai palaimingai šypsodamasi, lyg žinočiau kokią gražią paslaptį (o gal ir iš tiesų ją žinau).

Ir ta jausena toks dviprasmiška, kad aš netgi nežinau, ar noriu ją nuvyti šalin – nes sielos ji nedrasko, tokia visai ne arši, tik maloniai kirbena, spaudžia, gelia, sopa, ir aš šimtu procentu jaučiu, kad turiu širdį, ir kad jausmai gyvena ten. Visgi lepinu save mėgstamiausiais itališkais valgiais, ir kai jau jaučiuosi soti, tyliai pakuždu – dar truputėlį – nes labai skanu! Ir pienišku šokoladu su braškių įdaru. Siekdama daugiau harmonijos klausausi indiškų mantrų, bet kai sumanau paklaidžioti po parduotuves, jų darbuotojai mistišku būdu, lyg žinodami mano praeitį, groja dainas, sukeliančias svaigus sentimentus, aš dūsauju, ir ką galiu padaryti? Pasiklysdama tarp lentynų nieko nenusiperku, nes suvokiu, kad man iš tiesų absoliučiai nieko netrūksta, na, nebent balto nagų lako šio vakaro Baltajam Atikos koncertui.

Debesėlis

Liūdesys – geras jausmas, ir kaip paikai iš jo pasostės atrodo banalus beprasmis strykčiojimas gavus saldainį, kurį užsidirbai. Kruopščiai suplanuoju tris nuostabias keliones, į kurias galbūt niekada nevyksiu, bet taip smagu žinoti, kad keliais klaviatūros paspaudimais galiu gauti bilietus į dar didesnę vienatvę, dar gilesnį liūdesį, sumišusį su pakiliu jaudinančiu džiaugsmu (Lawrence‘as išmokė mane nebijoti išreikšti ambivalentiškus jausmus, kurie tikriausiai sudaro mano esmę).

Ir tie dalykai, apie kuriuos norėjau rašyti rėkdama ir draskydamasi, dabar atrodo juokingi, nes juk viskas visuomet būna taip, kaip turi būti.

Vairuoju lėtai, skaitau apie nušvitusias moteris, dažniau nei įprastai bučiuoju šunį, rašau dienoraštį ant tikro popieriaus ir naktimis, išlipusi iš šiltos vienišos lovos, atsiklaupiu ant grindų ir meldžiuosi. Tokius savo gyvenimo etapus vadinu dvasingaisiais pakilimais. Netgi jei jie liūdni. Svarbu, kad pakilūs.

***

Po pusvalandžio perskaičiau šį savo įrašą ir panorau dar pridurti, kad vairuodama klausausi Devendros ir kad manau, jog jis yra nuostabus.

6 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams