David Lynch: Pagauti didžiąją žuvį

2014-11-28

David Lynch Pagauti didžiąją žuvįGyvenimas kupinas painių abstrakcijų, tad vienintelis būdas nepamesti siūlo galo yra pasikliauti intuicija. Ji atveda prie sprendimo – atranda jį, atpažįsta. Tai bendra emocijų ir intelekto veikla.

Suveikė taisyklė, kad kuo lūkesčiai didesni, tuo ir nusivylimas didesnis. Dievinu Lynch’ą, dievinu jo sugebėjimą perteikti siurrealistinį sapnų pasaulį taip, kad net šiurpas krečia, todėl tikėjausi kažko neįprastai nuostabaus ir iš jo knygos, juolab kad išleista ji taip gražiai, visa juoda, drobiniais viršeliais, su juoda juostele skaitomam puslapiui pasižymėti, žodžiu, išvaizda dar labiau padidino mano lūkesčius, ir tada pfft…

Žvelgdamas į yrantį pastatą ar rūdijantį tiltą regi, kaip išvien darbuojasi gamta ir žmogus. Jei namas perdažomas, magijos jame nebelieka. Bet jei jam leidžiama senti, tai viskas vyksta natūraliai – žmogus jį pastatė, tada jo imasi gamta.

Kažkaip banaliai, nuobodokai ir visai neįtraukiančiai autorius pasakoja apie savo kelią į transcendentinę meditaciją, kaip pradėjo kurti filmus, kaip bendrauja su žmonėmis, kaip atranda naujas idėjas. Viskas paliko padrikumo ir lėkštumo įspūdį, jokio gylio, kuris taip supurto jo filmuose.

Neturėdamas ko prarasti patiri euforiją ir laisvės pojūtį.

Geriausios vietos knygoje buvo visai ne autoriaus žodžiai, o ištraukos iš Upanišadų. Žodžiu, akivaizdus nusivylimas.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 5.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams