Darganos krito

2010-09-28

O kaip aš galiu susikaupti, kai ant šviežių skardinių stogų virš mano galvos šoka tūkstančiai gražuolių dievų, apie ką aš daugiau galiu svajoti, jei ne apie ryškiai apvedžiotas jų akis, ir varpeliais tilindžiuojančias čiurnas, ir tobulai apvalūs kulnai švelniai tuksena į kasdienybę. Kiti vadina tai lietumi, kiti vadina tai vienatve. Plonyčiai šydai ant veidų, kiti vadina tai rudeniu, kiti vadina miglomis, kiti kosminiu liūdesiu, kiti vėl rudeniu.

Ilgesiukas

O mano kantrusis skausme, lygiai nudegęs saulėje (vėjyje?), ką aš galiu Tau pasakyti, kai tari man Laba diena po dviejų valandų, praleistų kartu lankstantis tiems patiems dievams, kai aš jau gražiom pynėm varstau savo batų raištelius, kai jau metas atsisveikinti, ką Tau atsakyti? Kad visuomet slapčiom tikiu, jog esi man siųstas nuo Adrijos jūros, kaip baltas balandis, kaip Visatos ženklas, kaip visur esantis ateiviškas brolis? Aš tik šypsausi nušvitusio Sidhartos veidu, lyg palaimingai žinočiau, kad viskas tikrai bus gerai, ir šį rudenį, ir šį liūdesį ištversim, miglas išsklaidysim, nes čiurnos skamba, kulnai tuksena, tai dievai, mylimasis. Nesirūpink.

10 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams