Cormac McCarthy: Kelias

2015-10-22

Cormac McCarthy KeliasNepermaldaujama tamsa. Akli saulės šunys savo bėgsme. Triuškinantis juodas visatos vakuumas. Ir kažin kur du persekiojami gyvūnai, it švilpikai virpantys savo priebėgoje. Skolingas laikas, skolintas pasaulis ir skolintos akys jam apgailėti.

Nuostabi knyga, labai emociškai paveiki, perskaičiau per kelias dienas, sunkiai atsiplėšdama. Intriguojančio veiksmo praktiškai jokio (man nepatinka veiksmo knygos ar filmai), vyras su sūnimi tiesiog keliauja per nuniototą žemę, ieškodami maisto, priedangos ir batų, kad pakeistų jau sudilusius nuo ilgos kelionės. Įtikinamai piešiami mūsų planetos po katastrofos vaizdai tokie šalti, niūrūs ir baugūs, kad norom nenorom traukiesi ant kojų antklodę ar eini pasidaryti arbatos, brrr…

Toks juodas jūros horizontas. Jis atsikėlė ir nuėjo, stovėjo basas smėlyje ir žvelgė, kaip palei visą krantą sukyla blyškios bangos, atrieda, sudūžta ir vėlei patamsėja. Kai sugrįžo prie laužo, atsiklaupė, paglostė miegančios jos plaukus ir pasakė: jeigu jis būtų Dievas, pasaulį būtų sukūręs lygiai tokį ir ne kitokį.

Vien dėl to šiurpaus jausmo, neapleidžiančio visą knygą, duodu devynis balus iš dešimties, dešimtukui norisi, kad kūrinys būtų šildantis. Tačiau Kelio atveju to niekaip nepavyktų pasiekti, išlaikant tikslą – priversti žmones atsimerkti. Nepaprastai myliu mūsų nuostabią planetą su jos žaliais miškais, pūkuotais debesėliais ir žydrais vandenim, todėl mintis, kad ji vieno ar kelių idiotų dėka gali pavirsti niūria dykyne, pelenais ir juodais stagarais, varo iš proto. Prašau, neleiskime įvykti tokiai apokalipsei. Kaip sakoma šiame klipe, ne gamtai reikia mūsų, o mums reikia gamtos.

Ties kryžkelėmis žemė nusėta dolmenais, kur pūva iškalbingi orakulų kaulai. Jokio garso, tik vėjas. Ką pasakysi? Ar tas eilutes ištarė gyvas žmogus? Ar jis kišeniniu peiliuku nudrožė plunksnos kotą, kad užrašytų visa tai kryklės uoga ar lempos suodžiais? Kažkurią galimą numatyti ir tam paruoštą akimirką? Jis ateina pavogti mano akių. Užklijuoti man burnos žemėmis.

Labai buvo smalsu, kaip autorius baigs knygą, kurioje tarsi ir nėra jokios aliuzijos į viltį, bet visgi kas daugiau, jei ne ji veja veikėjus pirmyn. Jei pabaiga būtų laiminga stebuklinga – visas kūrinys netektų prasmės. Jei tragiška ir beprasmė – būtų nužudyta viltis (o tai – nieko gero). Autorius šią pabaigos dilemą išsprendė tobulai. Didžiausia pagarba jam.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.

2 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams