Christophe André: Tik nepamiršk būti laimingas

2016-12-21

Christophe André Tik nepamiršk būti laimingasLaimės fenomenologijai tai būdinga: pojūtis, kad laikas sustojo, išsiplėtė, atsidūrėm amžinybės skliaustuose. Mūsų laimės akimirkos – lyg amžinybės gūsiai. Tada laikas sustoja. Deja, panašiai būna ir ištikus nelaimei – ji taip pat priverčia pajusti kažką bendra su amžinybe: kai nelaimė mus drasko, bijom amžiams likti jos naguose.

Visi mes gyvenime kažko ieškom: vieni – ramybės, kiti – nuotykių, treti – tiesos, o aš, kaip ir sufleruoja mano tinklaraščio pavadinimas – laimės. Todėl tokios knygos kaip ši yra patys geriausi gyvenimo vadovėliai, skatinantys ne laukti laimės rankas sudėjus, o aktyviai darbuotis siekiant ją kasdien pajusti. Technikos išties veiksmingos, tik reikia nenuleisti rankų. To siekdama surašiau neįprastai daug citatų iš knygos, mat kiekviena jų primena atskirą laimės aspektą, kurio svarbu nepamiršti.

Budri sąmonė kreipia psichiką į malonius kasdienius įvykius, kurie dažnai lieka nepastebimi, nes mūsų dėmesys būna sutelktas į rūpesčius arba tiesiog į tikslus. Budriau gyvendami pamatysime atsiskleidžiant daugiau iki tol nepažintų geros savijautos šaltinių: skirti laiko stabtelėti ir pakvėpuoti, pažiūrėti į dangų, paklausyti paukščio, pasigardžiuoti maistu.

Knygos autorius – profesionalus psichoterapeutas ir psichiatras, tad jo kūrinyje nėra mistifikuotų terminų ir procesų aprašymų, nėra banalių motyvacinių savipagalbos frazių, tik aiškūs naujausiais moksliniais tyrimais paremti pastebėjimai bei konkretūs pavyzdžiai iš rašytojo asmeninės patirties. Turinio dėstymo forma originali – pozityviosios psichologijos terminai ir asmeninės įžvalgos pateikiamos ne pagal sistemingą planą, o abėcėlės tvarka, kaip enciklopedijoje ar žodyne. Iš vienos pusės – įdomu, iš kitos – esu žmogus, mėgstantis informaciją susisteminti (o geriausia – gauti susistemintą), tad bendras įspūdis paliko neigiamą poskonį, vien dėl jo neduodu kūriniui 10 balų.

Gyvename ne tam, arba ne vien tam, kad būtume laimingi, bet taip pat ir ypač todėl – bent jau retkarčiais, – kad mums leista tokiems būti. Gyvenimo dovanojamos laimės akimirkos, kurias gebame priimti, yra kaip važiuoti automobiliu į degalinę: prisipilam pilną baką, kad galėtume keliauti toliau.

***

Tad prieš imdamas jį guosti paprašau, kad papasakotų apie save, apie tai, kas vyksta jo galvoje, kūne, ką jis veikė visą dieną. Grįžtam į tikrovę, skaudžią tikrovę, bet apie ją galim kalbėti. Paskui pamažu imu duoti patarimų: „Žinau, jokie mano žodžiai tavęs nepaguos, nes kol kas esi nepaguodžiamas. Tik noriu paprašyti tavęs ir toliau išgyventi kiekvieną akimirką, vieną po kitos, – kas kartą, kai tave užlies didžiulės širdgėlos bangos, kvėpuok, verk, atsitrauk nuo jų ir leisk joms tekėti, o pats atsikvėpk. Paskui iškart imk veikti – vaikščiok, dirbk, daryk viską, kas įtraukia visą kūną ir kiek įmanoma labiau – smegenis. Tai viskas, nereikia jokių kitų pastangų.“

***

Lengvumas – ne kliūtis gelmei: džiaugsmo apraiškos gali būti lengvos, o ištakos – gilios. Lengvumu tiesiog išreiškiama laimė būti gyvam: ta laimė netrukdo mums suvokti, kad gyvenimas laikinas. Tad lengvumas yra elegantiškas būdas per rimtai nežiūrėti į tragišką žmogaus padėties pusę: gyventi būnant sąmoningam ir lengvam – įmanoma…

***

Tikiuosi, kad niekas dar ilgai neis per vagoną, man labai patinka būti vieninteliam būdraujančiam – lyg atsikeltum labai anksti ryte medituoti arba dirbti, kol kiti miega. Tai ne viršenybės jausmas, bet veikiau kažkas, kas tenkina mano, komunikabilaus vienišiaus, būdą: esu vienas ir ramus, o kiti tuo metu netoli ir nieko iš manęs nereikalauja. Vienatvės ir ryšio laimė.

***

Nerimas yra skausmingas tikrovės suvokimas, o laimė – džiaugsmingas jos suvokimas. Abiem atvejais liekam tikrovėje. Nerimas mums sako: „Žinoma, gyventi – laimė, bet ir nuomą reikia mokėti, kiek rūpesčių ir nelaimių ištinka.“ O laimė šnabžda: „Žinoma, rūpesčiai ir nelaimės visada šalia, bet vis dėlto – kokia laimė gyventi!“ Kadangi žinom, kad ir viena, ir kita teisybė, nuolat dvejojam. Mūsų sąmonė tai vienaip, tai kitaip suvokia tikrovę. Kol pagaliau suprantam, kad yra viena vienintelė tikrovė, žinoma, sudaryta iš laimingų ir kitokių, nelaimingų ar skaudžių, akimirkų.

***

Dažnai mūsų gyvenime tai, kas skubu, būna priešinga tam, kas svarbu. Skubu: daryti tai, ką gyvenimas mums liepia: dirbti, eiti pirkinių, meistrauti, skirti laiko kitiems… Svarbu: pasivaikščioti gamtoje, kontempliuoti gražius dalykus, skirti laiko pokalbiui su senais draugais… Tai, kas skubu, greit užima to, kas svarbu, vietą – kas svarbu, visada gali palaukti ir beveik niekada nebūna skubu. Teoriškai mes tai žinom, visada. O ką darom praktiškai?

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.

2 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams