Tiesa, nuo vaikystės apie lėlių teatrą išlikę nelabai kokie prisiminimai – kartą ten žiūrėjau spektaklį apie Bebenčiuką, tai jį vaidinanti lėlė tokia baisi buvo, kad nei gailesčio, nei užuojautos tam veikėjui nejutau. Ir iki šiol man sunkiai suprantama, kodėl lėlių teatre lėlės tokios atstumiančiai atgrasios? Jokiais būdais nesakau, kad ant scenos turėtų staipytis Barbės, o aktorius už virvučių kilnotų Žmogaus-voro rankas, tačiau vis dėlto juk yra kažkoks visiems įprastas suvokimas, kas vaikystėje yra miela, gražu, patrauklu, tad kodėl teatro lėlės kuriamos pagal atvirkščią to paveikslą? Na, tiesa, šįkart dar sugebėjau įžvelgti kažkiek simpatiškumo teigiamus herojus atstovaujančiose lėlėse, tos akys didžiulės kaip anime veikėjų padarytos, bet jau iš savo vaikystės tai tik kažkokius košmarus atsimenu.

Tačiau aktoriams ir kitiems spektaklio kūrėjams tai kuo didžiausia pagarba. Išlaikyti pilnutėlės salės mažamečių dėmesį – tikrai ne juokas! Ir dar visą valandą! Su vaikais buvo nemažai bendraujama – kad Tu girdėtum, koks galingas garsas kyla, kai pradinukai sutartinai choru ima šaukti taip arba ne, oho! Ir šiaip, teatras visuomet kažkaip asocijuojasi su stebuklais, gal dėl apšvietimo magijos, gal dėl istorijų netikėtumo – niekad nežinai, kas atsitiks. Žodžiu, tikrai visa esybe pajutau, kad šventės jau čia…

Nors nesu kompetentinga palinkčioti galva kaip to mamytiško gyvenimo ekspertė, bet įspūdis, kurį susidariau bendraudama su draugėmis, šimtu procentu teisingai perteikiamas „Ša, kalba mamos!“. Gimdymo baisumai, pasikeitęs garderobas, kasdienės rutinos niuansai (aprengiau, pamaitinau, pakeičiau vystyklus, tada aprengiau, pamaitinau, pakeičiau vystyklus, tada aprengiau, pamaitinau…), požiūris į savo kūną ir į vyro seksualinius poreikius, visur vaiko tykančių pavojų baimės, „draugiškos“ kitų mamų pastabos (o, tokių metų dar su sauskelnėm?!) ir visi kiti malonumai spektaklyje atskleidžiami taip taikliai, kad nekvatoti pilna burna tiesiog neįmanoma!

(Man kartais norisi paslapčiom įtaisyti kamerą kokios jaunos mamytės bute ir patikrinti: nu negi tikrai taip visiškai nelieka laiko niekam, kaip visos sako? Kaip toks mažas žmogus gali suvalgyti visas paros minutes?)

Kažkaip tikrai rekomenduočiau visoms mamytėms ir joms prijaučiantiems partneriams pažiūrėti į save iš šalies šešių puikių aktorių (ir taip pat mamyčių, be abejo) vaidmenyse, gal tos minikatastrofos, tūnančios vaikus auginančių kasdienybėje, sužibės mažiau tragiškai, ir leis pasidžiaugti procesu, juk tada ir rezultatas būna geresnis!

Beje, spektaklis – ne tik nerealiai smagi komedija – kaip ir motinystė nėra vien sauskelnės ir mišinukai – ypač gražiai pabaigoje kalbama apie stebuklus, kokiais būname savo tėveliams vos gimę, juk augant tas stebuklingumas niekur nedingsta, ar ne? Mes esame dideli stebuklai!

Tiesa, tai puikiai atspindėjo siužetą – įtemptą staliukų rezervuotojo restorane darbo dieną. Jokių gilių kapstymų, tiesiog dešimtys nenutylančių telefonų, bandymas su visais skambinančiais – klientais, kolegomis, artimaisiais – kalbėtis mandagiai maloniai, kad visi būtų patenkinti. Svarbu paminėti, kad visus personažus – dešimtis skambinančiųjų ir patį atsiliepiantįjį – vaidina vienas ir tas pats aktorius, meistriškai keičiantis balsus, intonacijas ir emocines būsenas.

Visa spektaklio kuriama nuotaika puikiai atskleidžia stresą, kurį tenka patirti kankinantis nemėgstamame darbe (streso pojūčių sukūrimui neblogai pasitarnavo žymiai per garsiai nustatytos kolonėlės – viena mergina prieš mane netgi krūpčiojo, aktoriui garsiau sušukus, dėl dievo meilės, Nautilus‘o garsistai – akustika pas jus puiki, aktorius ne tylenis, mažumėlę prisukit rankenėles, a?); išduodama, kad pagrindinis veikėjas restorane dirba (ir netgi eina valyti aptriesto klozeto) turėdamas kilnų tikslą – tapti aktoriumi. Šaunu, aišku, kai kankynė nėra betikslė, bet kai aš aktore būti nenoriu, tai šio renginio pagrindinė mintis man nuskambėjo kaip šaunus priminimas, kad nedirbti yra gera! Tada ir Kalėdas gali planuotis, kaip nori – nereikia prašyt šefo leidimo pasiimti laisvą dieną, ir papietauti kada tik nori, galų gale, nereikia dirbtinai šypsotis idiotams klientams dėkojant, kad jie tokie yra!

Tiesa, jei nori nemokamai apsilankyti šiame spektaklyje, arba kitame – pagal Čechovą pastatytame „Prie barjero“, arba „Mažylis ir Karlsonas“, – turi dar kelias dienas atsiųsti savo laimės sąrašą ir laimėti bilietus!

Pasijuntu velniškai keistai, kai prie klausimo „ką apsirengti“ prisijungia ir „kelintą spektaklio pradžia?“: oficialus plakatas beigi festivalio organizatoriaus tinklapis (kažkodėl nukreipiantis į MySpace) kužda, kad šeštą, tuo tarpu bilietų pardavimo vieta ir ore.lt ragina neskubėti – septintą. Bet aš žinau, kuo šiais laikais geriausia pasitikėti – feisbuku! Taigi atvažiuoju prieš septynias. Trypčioju. Žvalgausi. Neturiu kur dėti rankų. Visi stoviniuoja pakankamai sausakimšoje fojė, visi be kaukių, tyras ir kultūringas būdas baciloms skraidinėti. Bet aš gripu netikiu.

Nuobodžiaudama apžiūrinėju apdarus, kuriuos kauniečiai ir miesto svečiai pasirinko šiam vakarui (darau tai pakankamai santūriai, priešingai nei viena dama, dramatiškai nužvelgusi mane nuo galvos iki kojų ir atgal). Teatrinė rūbų kultūra išsišakojusi į kelias sroves: „taip, spektaklis man yra įvykis ir todėl pasipuošiu pasidabinu“, „man su džinsais megztiniu visad šilta patogu“ bei „viešpatėliau, pilkosios masės, argi nematote, kad aš menininkas?“. Kaip vyšnia ant plaktos grietinėlės šią lietuvišką mišrainę vainikuoja Orlova su draugu modeliu ir su raudonom pėdkelnėm ir su lengvais pavasariniais bateliais – va čia tai tikras senas geras ir teisingas požiūris į teatrą, anksčiau visuomet damos persiaudavo savo aulinukus, o dabar? Dabar gi pusė publikos apskritai pasivargino nusivilkti paltukus ir striukytes – tarsi paslapčia kuždėtų: ai, mes čia greitai, tik spektaklį pažiūrim ir varom, kam gaišti laiką nusi/apsi-renginėjimams?

Deja, greitai nepavyksta – pradžia vėluoja valandą. Užtai vaišina vynu. Baltu ir raudonu. Šalia manęs stovinčios merginos šių vaišių priežasčių interpretacijai skiria du variantus: arba kad nepyktume, jog šitaip vėluoja, arba kad spektaklis apsvaigusia galva labiau patiktų. Jos apskritai labai jaudinasi, kad joms gali nepatikti – sako, juk tada būsime iššvaisčiusios net ne dvi, o tris savo gyvenimo valandas! Bet patiko. Plojo net atsistojusios.

Patiko ir man.

Prisipažinsiu, pažintį su „Meistru ir Margarita“ pradėjau netinkamu būdu – iš pradžių pažiūrėjau dešimties serijų filmą, paskui ėmiausi knygos. Taigi skaitydama jau tariamai žinojau, kaip atrodo veikėjai, kaip Katinas laiko šakutę ir kaip Margarita skrenda. Žinoma, filme netilpo visko tiek, kiek knygoj, ir man vis knibždėjo klausimas, kiek to gėrio tilps į pusantros valandos spektaklį. Na, režisierius Vidas Bareikis sakė, kad jis žiūri į veiksmą iš Volando perspektyvos, o paminėjus Volando vardą man pirmiausia atmintin iškyla ta scena teatre su žarstomais banknotais ir dalijamais dailiais drabužiais, vėliau virstančiais nieku. Bet jos spektaklyje nebuvo. Ir iš viso Volando man buvo žiauriai per mažai – akcentuojamas Katinas ir Meistras su Margarita, na taip, Katino lūpomis dažnai skambėjo Mesiro tiesos, bet pats Bareikis kaip asmenybė man toks volandiškas (daug labiau, nei katiniškas), tai atrodo, kad galėjo būti daugiau. Tačiau. Patiko.

Meistriškai keičiama scenografija. Plevenanti mistika. Tobuli persikūnijimai iš vieno veikėjo į kitą. Įtikinanti meilė. Makabriškai žaismingas lėlių teatras. Originalių sprendimų pliūpsniai. Nuoširdumas su žiūrovu.

Pasak vienos teatro kritikės, geriau Vidas Bareikis pats nevaidintų, jei jau režisuoja, nes tuomet aiškiau atsiskleistų jo braižas ir panašiai, bet aš, būdama arši tauraus individualizmo šalininkė, su tuo griežtai nesutinku: kad ir koks geras būtų aktorius, kad ir koks geras būtų režisierius, vis viena pirmasis neperteiks antrojo minties taip tobulai, kaip jis buvo sumanęs, vis viena pridės kažką savo, tuo galbūt praturtindamas personažą, tačiau tuo pačiu pakeisdamas režisieriaus idėją. Todėl manau, kad yra nuostabu, kai pats gali ir režisuoti, ir vaidinti.

O be velniškų Volando burtų visgi neapseita – jei pradžioje jis kūrė technines kliūtis renginiui neprasidėti, spektaklio metu išvertė taurę su krauju (?!) ir aktorius turėjo surinkinėti lašų likučius nuo grindų, tai pabaigoje rūbinėje nuo pakabų nuslinko dauguma striukių ir paltų, kilo mažas mielas chaosėlis – svarbu parodyti ne numeriuką, o kuris rūbas ant grindų yra Tavasis!

O šiuo spektakliu prasidėjo festivalis „Teatro fantomas“, ir nuo šiol kiekvieną mėnesį iki pat vasaros neįprastose Kauno erdvėse karaliaus teatras; artimiausias renginys – Atviro rato monospektakliai klube UPS gruodžio 18-tą. Pasikultūrink!

Taigi buvom.

Šiaip nežinau, ar mano humoro jausmas yra stipriai išpuoselėtas, ar jo turiu per mažai, bet filmų bei filmukų autoriams labai retai pavyksta priversti mane kvatotis visais plaučiais. Gal teatre veikia gyvų personažų artumas (kaip netyčinėse kasdieninėse situacijose), nes čia komedijose tikrai nuoširdžiai juokiuosi! Stilius toks pats, kaip urvinių serijos, viskas tikroviška ir gyvenimiška, be jokių užslėptų filosofinių pamąstymų. Nors…

Teko garbė sėdėti prieš keturias vidutinio amžiaus moteriškes, kurių interpretacijos siekė labai giliai… Visų pirma, jos nuoširdžiai tikėjo, kad visos penkios situacijos yra tarpusavyje susijusios (padėjo viena kitai pritempinėti, nors iš tiesų tarp dalių nė velnio nėra didesnio ryšio išskyrus tai, kad vaidina du tie patys aktoriai). „Tai štai koks jis, tas modernusis teatras!” – svajingai ištarta vienos poniutės frazė prajuokino labiau už pusę spektaklio. O koks žavus tas jų kikenimas iš žodžio „šūdas” arba pamačius nuogą Kazlausko užpakalį! Žodžiu, tikra tiesa, kad teatran verta eiti ne vien dėl spektaklio, bet ir dėl publikos.

Paskui, kaip ir visuomet komedijose, mane apėmė niaurus liūdesys dėl fakto, kad kuo toliau, tuo labiau teatras virsta vien pramoga, be jokių pretenzijų sukurti psichoterapinį ryšį tarp aktoriaus ir žiūrovo, sukrėsti sielą iki gelmių, iššaukti pasąmonės vaizdinius, kelti egzistencinius klausimus publikos galvose ir taip toliau. Aišku, čia ne spektaklio kūrėjų bėda, jie parduoda tai, ką žiūrovas perka. Man liūdna dėl žiūrovo.

Nors ne, neliūdna. Juk buvo taip linksma!

Nepasakyčiau, kad tai buvo spektaklis, atliekantis, mano manymu, pagrindinę teatro funkciją – sukrėsti iki sielos dugno, papurtyti taip, kad širdies dulkių trupiniai sukristų kitokiais raštais. Taipogi negaliu teigti, kad nepatiko.

Keliamas dviejų žmonių santykių klausimas, amžina vyro – moters nesusikalbėjimo problema. Jauni sutuoktiniai diskutuoja kasdieninėmis temomis, iki skausmo artimomis ir nusibodusiomis. Momentais net norėdavosi išsižioti iš nuostabos – scenoje tiksliai tiksliai atkartojamas mūsų su brangiausiuoju gyvenimas. Pažiūrėjus iš šono, kai kurie moters klausimai ir vyro atsakymai atrodo iš ties juokingai, nors kasdienybėje sugebame iš to sukurti puikias įtikinamas dramas.

Esu pusmetį lankiusi psichodramos treniruotes: susirenka grupė žmonių ir kas kartą kitas dalyvis išsako problemą, kurią norėtų išspręsti. Grupė naudojama kaip aktoriai gyvenimiškos situacijos dalyviams vaidinti, problemos iškėlėjas – režisierius. Tokiu būdu į viską pažvelgus iš šono, aptarus grupės narių reakcijas ir jausmus vaidinant, randamas sprendimo būdas. Tikrai veiksminga.

Tai vat vakar spektaklis man priminė tas psichodramos treniruotes, tik be aptarimo: scenoje vyko mano gyvenimas. Ką naujo išmokau ir supratau? Tikriausiai nieko, tik pasikartojau pamoką, kad pripratus prie tam tikrų elgesio modelių, sunku imtis kažko naujo ir efektyviau siekti tam tikrų bendravimo tikslų. Tačiau tai suvokdama matau galimybes, suprantu, kad toks elgesys yra vienas iš daugelio, kuriuos galiu rinktis.

Po spektaklio su mama ir sesyte dar nuėjom prie kavos bei karšto šokolado puodelių mergaitiškai paplepėti. Žodžiu vakaras praėjo puikiai.

Jis ateina švilpiniuodamas, rankos kišenėse, ir Tu juo palengva patiki. Paglosto Tau plaukus, papasakoja trumpą linksmą istoriją, juokiesi. Tada lengvai išsitraukia iš kišenės mažytį aštrų skalpelį, praskiria Tau plaukus ir giliu rėžiu atveria pokaukolinę ertmę. Iš kitos kišenės išsiima ploną žarnelę, ant vieno galo pritvirtintas mažytis prožektoriukas, ir kiša Tau tarp smegenų vingių. M, kiek daug visko čia turi. Sadistinės fantazijos, mazochistiniai kliedesiai, prisiminimai, kuriuos aklai ignoruoji sakydamas, kad jie ne Tavo, bet oi jie Tavo, atitipena kartais plačiais sapnų takais, tiesa? 

 Prožektoriukas stiprus, voratinkliai išyra, Tu nebežinai, gal prisipažint, jei jau ar taip, ar taip viskas aišku. O jei niekas Tavęs už tai nesmerktų, jei nebūtų kalęs, kad tai gėdinga, jei nekaltintų, jei pats sugebėtum savęs nekaltinti, išdrįstum?

Subtiliai intelektualus žudikas plonais pirštais žarsto Tavo keistas mintis, gali tylėt, juk nesvarbu vis tiek.

O kaip Tu tai atliktum? Galiu paskelbt originaliausios žmogžudystės esė konkursą?

P.S. Jei esi riebi geraširdė tetulytė, kuriai juokinga, kai aktorius pasako „šūdas“, „debilas“ ir pan. ketvirtokų keiksmažodžius, nebesėdėk prie manęs, nes palengva pradedu konkretizuoti savo aukos portretą.