Pirmą kartą vykau į tokią tolimą šalį ne lėktuvu, o automobiliu – daugiau nei dvidešimt keturios valandos gryno važiavimo pirmyn, o paskui dar ir atgal tiek pat. Mažumėlę vargino, tačiau ką padarysi, kad tokia graži šalis kol kas nėra populiariųjų atostogų krypčių topuose ir lėktuvai ten pigiai neskraidina. Gal neilgai trukus tai pasikeis. Nes mano mylimasis, čia atostogavęs jau ketvirtą kartą, sakė, kad anksčiau, pavyzdžiui, mūsų didieji nuostabieji kaimynai rusai dar nebuvo atradę Juodkalnijos, o šįkart jau neretai galima buvo išgirsti puikiąją jų tarmę ir išvysti tipišką jų atostogų elgesį.

Neįtikėtinai žavingi kalnai, krištolo skaidrumo jūra, turtingas istorinis paveldas, pietūs virš galvų kabant sunkioms vynuogių kekėms, linksmi žmonės, laužo spragsėjimas naktį mirtinoje kalnų ramybėje, šurmulys jaukiose siaurose senamiesčių gatvelėse, rytinė kava balkone ant jūros kranto (kada šokam į vandenį – prieš ar po pusryčių?), vyrų sumedžiotos vietinės austrės ir figos, pokerio naktys su horizonte mirguliuojančiais Perasto žiburiais ir bangų teliūškavimu, kalnų avelių bliovimas ir piemens šūksmai, beviltiškos vegetariškos sriubos paieškos tarybinio stiliaus kurorte, pati šeimininkiškiausia apartamentų šeimininkė Zora, žuvų šėrimas, akmenėlių griūtis kopiant į senovinę varpinę ir patys šauniausi pakeleiviai. Juodai nerealios atostogos.

P. S. Nepalyginamai išsamesnis mūsų kelionės reportažas – pas bendrakeleivį.

Vulkanas. Paskutinį kartą buvo išsiveržęs XIX a. pabaigoje, susideda iš penkių kraterių, didžiausio iš jų, vardu Stefanos, dugnu Tu gali pasivaikščioti! Tvyro aitrus sieros kvapas, padai svyla ir reikia saugotis kunkuliuojančių skylių – iš jų einantys garai gali nudeginti. Nepaprastas pojūtis žinoti, kad pragaras – vos per metrą žemyn nuo Tavęs!

Mandraki. Salos sostinė ir didžiausias miestas – nepaprastai jaukus ir mielas, gatvės neįmanomo siaurumo – automobiliu retai kur pravažiuosi, užtai nardoma motoroleriais, miesto valdžia visomis išgalėmis stengiasi išsaugoti tradicinio graikiško miestelio vaizdą – griežtos statybos ir apdailos taisyklės neleidžia statyti daugiau nei dviejų aukštų namų, visos langinės ir lauko durys privalo būti medinės, tapytos rankomis. Slenksčiai išdėlioti juodų ir baltų akmenėlių mozaikomis, vaizduojančiomis delfinus, paukščius, gėles ar šiaip puošiančiomis ornamentais.

Skanumynai. Mažose parduotuvėlėse pardavinėjamas vietoje pagamintas migdolų, cinamonų sirupas, kurių gėrimais šeimininkės mielai (ir nemokamai!) vaišina svečius, saldūs konservuoti pomidorai, medus, aliejus – viskas iš Nisyros saloje augančių produktų! Ne skanumynas, bet šiaip naudingas dalykas, išgaunamas saloje ir čia pardavinėjamas – natūrali pemza. Kulniukams pagramdyti.

Paplūdimiai. Turėčiau vartoti mažybinę šio žodžio formą, nes jie labai trumpi, dailiai įsiterpę į bendrą miesto vaizdą, krantas geras – lengvo smulkaus smėliuko, pakankamai seklus, taigi smagu maudytis.

Šv. Mergelės Marijos vienuolynas. Tikintiesiems galbūt šis punktas turėtų būti pirmuoju, nes Marijos ikona čia laikoma tikra šventenybe, jos atsiradimo istorija pasakojama kaip stebuklas, o rugpjūčio penkioliktą, per Marijos ėmimo dangun šventę prie šio paveikslo plūsta minios piligrimų, netgi iš JAV, nes tikima, kad ikona turi gydančių galių. Apie vienuolyną pasakojama daug legendų ir istorijų, taigi jame verta apsilankyti.

Archeologijos muziejus. Vėlgi mažybine forma reikėtų rašyti, nes jis nedidelis, visiškai naujas, atvėręs duris vos prieš kelis metus, todėl norėdamas pritraukti daugiau turistų juos įsileidžia tiesiog nemokamai. Keliose salėse eksponuojami radiniai pradedant nuo ketvirto tūkstantmečio prieš mūsų erą, baigiant post-bizantiniu periodu.

Kelionė laivu. Tai jau savaime yra pramoga, ar ne?

1 dalis.

2 dalis.

3 dalis.

Asklepionas. Žymiausia salos vieta, kurios vaizdai puikuojasi ant suvenyrinių iš Koso lauktuvių atgabentinų saldumynų beigi alkoholinių gėrimų etikečių. Jei neišsinuomojai automobilio/motociklo/dviračio, nueik į miesto autobusų stotį (nes į visus kitus miestus tai reikia važiuoti iš tarpmiestinės stoties Kleopatros gatvėje), susirask mėlynojo traukinuko ženklą ir susimokėjęs 5€ nuvažiuosi iki Asklepiono ir atgal. Bilietas į pačią žymiąją vietą palengvins piniginę dar 4€. Asklepioną sudaro trys terasos, žemutinėje stūksto romėnų pirčių griuvėsiai, vidurinėje – Asklepijaus altoriaus, jo šventyklos, Apolono šventyklos liekanos, viršutinėje – taip pat Asklepijui skirtos šventyklos griuvėsiai bei plyti gražus panoraminis vaizdas į Koso miestą, jūrą bei Turkijos krantus.

Therma. Galima nuvykti vietiniu miesto autobusu, o apsilankyti tikrai rekomenduoju, nes ten išvysi tikrą kontrastą plokštiems balto smėlio paplūdimiams – įspūdingos juodo akmens uolienos tiesiog prašosi būti nufotografuotos! Čia trykšta karštos mineralinio vandens srovės, pilnos kalcio, natrio, magnio, kalio ir sieros, todėl jos naudingos reumato, artrito, ginekologinių problemų gydymui. Iš akmenų sudarytas toks kaip ir baseinėlis, kuriame ilgai išsėdėti sunku – vandens temperatūra siekia kokius 45ºC, o tie visi cheminiai elementai lyg truputį graužia, lyg ką – aš beveik visą laiką prarymojau ant akmenėlio, ties kuriuo karštosios versmės maišosi su vėsesniu jūros vandeniu: ir sveika, ir malonu! Besižvalgant po įspūdingą kraštovaizdį akys užkliuvo už kalnų ožkų, kurios besiganydamos nepraleido progos paspoksoti į krūvą žmonių, sutūpusių vienoj baloj. Thermai pasirinkome vienintelę atostogų Kose dieną, kuri buvo apniukusi – miglos ir rūkai suteikė didžiuliams vandens skalaujamiems akmenims ir juodo vulkaninės kilmės smėlio paplūdimiui dar daugiau mistikos, o ir karštame vandenyje smagiau sėdėti, kai saulė nespigina.

Lido vandens pramogų parkas. Į jį nemokamai veža vandens parko autobusas, įėjimas kainuoja 17€, saugykla daiktams – 3€. Vieta tvarkinga, graži, personalas rūpestingas ir malonus, tačiau kažkokių ypatingai išskirtinių atrakcijų (kokias teko matyti Tenerifėje) nėra. Nemažai čiuožyklų, tunelių, yra dirbtinių bangų baseinas, tinginių upė, vaikų pramogų zona, kavinės, keli gyvų elnių aptvarai, tačiau nebuvo nė vienos čiuožyklos, nuo kurios leidžiantis širdis baisiai spurdėtų ar norėtųsi spiegti. Visgi apsilankyti buvo smagu – dar viena kitaip praleista diena!

1 dalis.

2 dalis.

Beveik 4 dalis.

Taigi, autobusu (arba automobiliu, arba motociklu, gal netgi ir dviračiu) galima nuvykti į šiuos Koso salos miestelius:

Tigaki. Vietinių turistinių įžymybių rasti nepavyko, greičiausiai jų čia ir nėra, kadangi miestelis garsėja tiesiog puikiu savo paplūdimiu – netgi senovėje kalnuose gyvenantys vietiniai atvykdavo čia pailsėti. Iš tiesų Tigaki paplūdimys buvo vienas geriausių iš aplankytų, ne veltui jis ne kartą buvo apdovanotas mėlynąja vėliava. Smėlis čia smulkus ir baltas, krantas pakankamai seklus, taigi idealiai tinka šeimoms, atostogaujančioms su vaikais, yra visi patogumai – persirengimo kabinos, dušai, tualetai, netgi sūpynės ir kabykla, ant kuriuos galite pasidžiauti savo permirkusius maudymosi kostiumėlius!

Zia. Senas tradicinis miestelis Dikaio kalno papėdėje, iš kurio atsiveria stulbinanti panorama (nuotraukose to grožio nepavyksta perteikti). Siauros gatvelės smagiai vinguriuoja aukštyn ir žemyn, stypso bažnytėlė, vietiniai pardavinėja rankų darbo dirbinius, yra zoo parkas, kuriame galima pamatyti visus saloje gyvenančius gyvūnus. Netoliese (kelis kilometrus suvaikščiojome pėsčiomis) yra taip pat jaukūs ir gražūs tradiciniai Evangelistria, Lagoudi miesteliai.

Kardamena. Kadaise ji taip pat buvo senovinio stiliaus miestelis, tačiau dabar tapo modernia turistų nutūpinėta poilsiaviete – čia galima rasti ne tik restoranų, patiekiančių tradicinį graikišką maistą, bet ir naktinių barų, klubų, todėl Kardameną dažnai renkasi jaunimas iš Vakarų Europos ir Skandinavijos. Paplūdimys akmenuotas, siauras, krantas staigiai gilėja, nepatiko. Miestas pastatytas ant senovinės gyvenvietės, pavadinimu Alasarna, griuvėsių, todėl netoliese gali pamatyti jos liekanų – keletą akmenų, kolonų duženų, viskas apaugę piktžolėmis.

Kefalos. Kalnų miestelis, kadaise buvęs salos sostine, kažkur netoliese gimė patsai Hipokratas. Įsikūręs aukštai pusiasalyje, todėl nuolat glostomas vėjų – neveltui vaikščiodamas po apylinkęs daug kur išvysi senovinių vėjo malūnų liekanas bei moderniąsias vėjo jėgaines. Nusileidus kelis kilometrus žemyn atsidursi Kamari paplūdimyje – kiti jį vadina tiesiog Kefalos paplūdimiu. Vanduo krištolo skaidrumo, tačiau vėsus – pats šalčiausias iš visų salos krantų. Paplūdimys labai gražus, balto smėlio, jaukioje įlankėlėje, su vaizdu į kalnus į mažulytę netoliese esančią salelę su mėlynstoge bažnyčia.

1 dalis.

3 dalis.

Beveik 4 dalis.

Sala iš tiesų nedidelė (per visą ilgį vos keturiasdešimt kilometrų), jauki, žalia, graži ir žydinti, su dailiais kalnais ir baltais paplūdimiais, su turtinga istorija, svetingais žmonėmis ir gardžiais skanumynais. Kelionių agentūros pardavinėja tuos pačius skrydžius ir tuos pačius viešbučius vos ne dvigubai brangiau, taigi užsisakėme viską savarankiškai ir susiruošėme dvylikos naktų graikiškam nuotykiui. Skrydis priekin truko vos dvi su puse valandos, oro uosto autobusų stotelėje laukė tarpmiestinis autobusas, kuris už 3,20€/žm. nuvežė mus iki sostinės, kurioje apsistojome. Tai gal pradžiai apie patį Koso miestą.

Ką pamatyti ir ką aplankyti Koso mieste:

Hipokrato medis. Tikrai senas platanas, nors ir tuščiaviduriu kamienu, bet vis dar žaliuojantis. Sakoma, kad medžiui virš tūkstančio metų, dėl tokio amžiaus, žinoma, jis apipintas įvairiausiomis legendomis ir mitais – sakoma, kad pats apaštalas Paulius po juo dėstė ankstyvąsias krikščionybės tiesas.

Neratzia (arba tiesiog Koso) pilis. Visa savo viduramžiška galybe stūksto pačiame uoste, kur ją surentė Šv. Jono riteriai kaip tvirtovę gynybai nuo otomanų. Šioje pilyje, kaip ir daugelyje kitų lankytinų Koso vietų, grakštūs antikinės Graikijos ir Romos imperijos griuvėsiai persipina su tvirtais viduramžiškais statinių akmenimis, sudarydami keistą istorinį mišinį. Nuo išorinių pilies sienų atsiveria puikūs vaizdai tiek į miestą, tiek į jūrą. Vienintelis objektas iš šįkart minimų, į kurį reikia pirkti bilietą (kaina – 3€/žm.)

Odeonas. Vieta, skirta muzikiniams ir teatro renginiams, kurią vėliau iš graikų perėmę romėnai naudojo gladiatorių kautynėms. Puikiai išsilaikiusi, su požemiais, kuriuose susitikau du šikšnosparnius (ir niekaip nepavyko jų nufotografuoti).

Senovinė agora. Joje šiek tiek išlikę Afroditės ir Heraklio šventyklų pėdsakų, Šv. Jono riterių fortų dalių, senojo uosto griuvėsių. Nežinau, ar gerai, ar blogai, bet visi senoviniai Koso griuvėsiai yra palikti tokie, kokie buvo rasti – nieko nebandoma dirbtinai atkurti, atstatyti, todėl kartais sunku įsivaizduoti, kaip čia ta šventykla kadaise galėjo stovėti, primėtyta ant žemės akmenų, stūksto kolonos, tarp jų želia piktžolės – labai viskas autentiška, jautiesi taip, lyg pats būtum tuos griuvėsius atradęs.

Vakarinė archeologinė vieta. Vėl krūva griuvėsių, kadaise tarnavusių kaip pirtys, nimfų šventykla, gimnazija, krikščionių bazilikos. Sužavėjo kruopščiai surinktos smulkių akmenėlių mozaikos, vaizduojančius įvairius antikos mitus.

Dioniso altorius. Tiesiog toks buvo kadaise ir tiek.

2 dalis.

3 dalis.

Beveik 4 dalis.

Žinoma, prieš keliaujant į šį Vokietijos miestą, jo pavadinimas ryškiausiai asocijavosi su mylima The Dresden Dolls grupe, planavau netgi parsivežti kokių nors ten nusipirktų lėlyčių kaip suvenyrų, bet, kaip žinia, prisiminimai yra geriausios lauktuvės sau, išliekančios visą gyvenimą, na, gal dar visai nieko gaiviai arbūzinis lūpų balzamas keliems rudenėjantiems mėnesiams, o vietoj lėlių teko pačiai papozuoti.

Drezdenas pasitiko žavingai įspūdingomis scenomis: užtvertos gatvės, jokio eismo, atšvilpia keletas Polizei mašinėlių su švyturėliais, iš jų iššoka juodai kaukėti vyriškiai su automatais ir ką mums galvot? Bėgti ar fotografuoti? Priėjome prie vieno iš eismą užtvėrinėjusių vyrukų – čia filmą sukame, sako. O uau. Šaunu!

Dar taipogi įsiminė viena žiauriai stilinga moteriškė, kuri prie manęs priėjo ir mandagiai pasiteiravo, kur man pavyko nusipirkti tooookias kelnes – priėmiau tai kaip stiprų komplimentą. Dar mane sužavėjo tai, kad aš supratau jos vokišką šneką.

O toliau tai ką – svaigimas šlifuojant miesto šaligatvius, kaip visuomet būna man padoriai neišsimiegojus. Sakau, rimtai, kai nevartoju jokių organinių ar cheminių medžiagų skysčių bei rūkalų pavidalu, mane labai lengvai užveža miego trūkumas – labai natūralu ir jokio pašalinio poveikio, jokių pagirių kitą dieną (išskyrus papildomas miego valandas balansui atkurti). Taigi miestai, kuriuos aplankau neišsimiegojusi, man visuomet asocijuojasi su saldžia magija, kūrybiška erdvių atmosfera ir polėkio kvapu. O, mielasai Drezdene. Taip, tu toks.

Visų šauniausia patirtis buvo panirti į juodas Baltijos bangas laikrodžiams mušant vidurnakčius ir klykauti basomis lakstant ant šaltutėlio smėlio, nes kažkaip raganiškai viskas jautėsi. O paryčiais gintarų nemažai buvo išspjauta. Ech.

Netgi kalbėti apie tai nesinori, atrodo kvaila žarstytis, sklaidytis ir tuščiažodžiauti, juolab kad kelionės dienoraštis rašytas beveik triskart per dieną, kai nebetilpo nutinkantys dalykai galvoje, viskas liejosi popieriun, kad būtų įrodymas ateities sau – tai ne sapnas, tai vyko su manimi, tai buvo duodama man, tai buvo imama iš manęs. O netgi ir keistokai kai kas skambėtų, kaip pamišėlės kliedesiai, kaip įmantriai suregztos paranojikės pasakos.

Todėl šiuo įrašu tiesiog noriu paminėti, kad buvo Taip, nes, bet kokiu atveju, mano tinklaraštis – mano dienoraštis, mano gyvenimo apmatai fiksuojami čia, ir todėl.

Ir dar labai gaila, bet atrodo, kad daugiau nebesugrįšiu TEN, nes tos vietos misija mano gyvenime baigta, aišku, vengiu kategoriškumo, vengiu sakyti niekada, juolab kad ir norėčiau, ir nesunku fiziškai anei materialiai, tad o gal, kadanors. Pradėjau tą vietą lyginti su Dingusiųjų Sala, kuri gyvena savo atskirą individualų gyvenimą, geba pasikviesti žmones, juos gydyti, keisti jų likimus, būti šimtąkart daugiau, nei smėlio ir palmių lopinėlis vandenyne. Tik ji negąsdina, priešingai, šnabžda Nebijok. Ačiū Jai.

Vienas mėgstamiausių, jaukiausių, šilčiausių, labiausiai turistų supopsintų ir benamių nugulinėtų miestų. Ir mano nugulinėtas. Nes tie jo nuožulnūs sodai, nes tos jo drėgnos upės pakrantės, pievos ir pavėsiai. Nes Prahon aš nuolat atvykstu neišsimiegojusi, ir miesto grindinys, bažnyčios, minios, ginkluotos fotoaparatais, ir makdonaldų tualetai praplaukia mano sąmonės paviršiumi kaip taikus siurrealistinis sapnas, nuaidi kaip bokšto laikrodis ir trimitas.

Nes o. Praha.