Pirmą kartą vykau į tokią tolimą šalį ne lėktuvu, o automobiliu – daugiau nei dvidešimt keturios valandos gryno važiavimo pirmyn, o paskui dar ir atgal tiek pat. Mažumėlę vargino, tačiau ką padarysi, kad tokia graži šalis kol kas nėra populiariųjų atostogų krypčių topuose ir lėktuvai ten pigiai neskraidina. Gal neilgai trukus tai pasikeis. Nes mano [...]
Dauguma Koso miestų yra įsikūrę prie jūros, todėl uostuose siūlomos kelionės laivu į kitas salas arba Turkiją. Kažkaip man atrodo, kad vis viena kadanors neišvengiamai teks ir turkų žemėse paatostogauti, todėl nematau prasmės mokėti už kelionę į ten ir vizą vienai dienai. Taip pat labai populiarus pasiūlymas – trijų salų poilsinė kelionė, tačiau kiek supratau [...]
Asklepionas. Žymiausia salos vieta, kurios vaizdai puikuojasi ant suvenyrinių iš Koso lauktuvių atgabentinų saldumynų beigi alkoholinių gėrimų etikečių. Jei neišsinuomojai automobilio/motociklo/dviračio, nueik į miesto autobusų stotį (nes į visus kitus miestus tai reikia važiuoti iš tarpmiestinės stoties Kleopatros gatvėje), susirask mėlynojo traukinuko ženklą ir susimokėjęs 5€ nuvažiuosi iki Asklepiono ir atgal. Bilietas į pačią žymiąją [...]
Kaip jau minėjau praėjusiame įraše, Koso salos sostinė ir didžiausias miestas yra taip pat pavadinimu Kosas. Mano subjektyvia nuomone, pirmą kartą atostogaujantiems šioje saloje asmenims, kuriuos domina ne tik gulinėjimas paplūdimyje, o ir istorinių įdomybių apžiūrinėjimas beigi taupantiems eurą kitą geriausias pasirinkimas būtų apsigyventi pačiame Koso mieste, nes iš jo labai lengva viešuoju transportu pasiekti [...]
Vos tik Ryanair‘as pradėjo pardavinėti bilietus į Koso salą, iš karto užsidegiau: noriu! Kažkaip į Graikiją labai traukė, o lietuvaičių nutūpinėtos Kretos ir Rodo salos buvo mažiau įdomios, nei Kosas, apie kurį nieko nebuvau girdėjusi. Jei nieko neteko girdėti ir Tau, paklausyk – gal sudominsiu?
Sala iš tiesų nedidelė (per visą ilgį vos keturiasdešimt kilometrų), jauki, [...]
Žinoma, prieš keliaujant į šį Vokietijos miestą, jo pavadinimas ryškiausiai asocijavosi su mylima The Dresden Dolls grupe, planavau netgi parsivežti kokių nors ten nusipirktų lėlyčių kaip suvenyrų, bet, kaip žinia, prisiminimai yra geriausios lauktuvės sau, išliekančios visą gyvenimą, na, gal dar visai nieko gaiviai arbūzinis lūpų balzamas keliems rudenėjantiems mėnesiams, o vietoj lėlių teko pačiai [...]
Savaitgalius perkėlus sodybėlėn, vasaros pabaigoje susizgribau, jog šiemet dar prie Baltijos jūros nesu buvusi. Teko imtis šios neteisybės ištaisymo, juolab kad ir popierines vestuvių metines dera kažkaip paminėti. Ir štai gi ką ten radau:
Visų šauniausia patirtis buvo panirti į juodas Baltijos bangas laikrodžiams mušant vidurnakčius ir klykauti basomis lakstant ant šaltutėlio smėlio, nes kažkaip raganiškai [...]
Ir jei neišvengiamai kiekviena kelionė palieka tam tikrą pėdsaką mūsų patirtyse, perkeičia kažką bent kiekybiškai – platesnio akiračio ar gausesnių žinių prasme, kai kurios kelionės yra kokybinių transformacijų milžinės (ir palaimintas tas, kuris į jas pakviečiamas, pasakytų Kai Kas). Pakeičia gyvenimo tiesės kryptį, atsako į klausimus, dovanoja aiškumą, apiberia stebuklais, padeda tašką.
Netgi kalbėti apie tai [...]
Vienas mėgstamiausių, jaukiausių, šilčiausių, labiausiai turistų supopsintų ir benamių nugulinėtų miestų. Ir mano nugulinėtas. Nes tie jo nuožulnūs sodai, nes tos jo drėgnos upės pakrantės, pievos ir pavėsiai. Nes Prahon aš nuolat atvykstu neišsimiegojusi, ir miesto grindinys, bažnyčios, minios, ginkluotos fotoaparatais, ir makdonaldų tualetai praplaukia mano sąmonės paviršiumi kaip taikus siurrealistinis sapnas, nuaidi kaip bokšto [...]
