Kažkaip pastebėjau, kad atitolome mes su šiuo tinklaraščiu vienas nuo kito, vis oficialesnis mūsų bendravimas tampa, tačiau man tai be galo nepatinka, čia viskas šilta ir jauku turi būti, todėl pabandykime suartėti, pradėdami ir baigdami klausimu, kaip aš gyvenu.
Puikiai nuostabiai!
Sėkmingai sau darbuojuosi, turiningai leisdama laisvalaikį. Skaitau knygutes, myluoju šunį, poetizuoju savo lengvą kasdienybę eilėmis, užsikrėčiau [...]
Kai aš alsuoju savo šiltą gležną būtį, mėtomis kvepiančias pėdas po savimi sukryžiavusi, kad apkaustai, kurie per dumblinas pelkes klampojo ir žvyrkelių dulkes per atviras poras savin kaip nektarą siurbė, purve užsirakinę liktų, man veriasi tūkstančiais žiedlapių paslaptis. Anokia čia paslaptis, tik užmirštas seniai dalykas, nuolat virpėjęs ant pažinimo atbrailos, gyvais kvėpsniais žadinęs nutraukti šydą, [...]
Šviesios galvos rašaluotais pirštais, saulė netenka žado dėl jūsų juoko, kai vaikotės vienas kitą po klasę, kupini slaptų teorijų ir išradimų, kai suokalbiškai nusišypsote man, nepaisydami stingdančios mokytojos Tylos!, kai vidury šiltos dienos išsipina viena kasa, o šukų niekas neturi (niekas neturi nerimastingumo, tik švelnų permatomą nerimą), ir pirštais šukuoju, ir kutena paširdžius, kas kutena?, [...]
Vežam vaikus sostinės parodyt. Bijau kojas peršlapti, nes vakar tai visur vien balos buvo, o Vilniuj reikės daug pėsčiomis vaikščioti, todėl skolinuosi iš mamos batus, kurie, kai ji giriasi, niekuomet gyvenime nėra vandens praleidę. Tik jie man vienu ar pusantro dydžio per dideli, bet na tai kas. Kojines dvigubas užsimaunu. Bet visai nešlapia. Bent jau [...]
Kažkaip per šias Kalėdas nei mano širdyje, nei mintyse nesimėto jokių karštų maldavimų, aistringų prašymų ar užsibrėžtinų tikslų, kurių kitais metais žūtbūt norėčiau pasiekti. Tvyro tik vienas didelis Dėkingumas, užpildantis tarpus tarp ląstelių ir ertmes tarp emocijų, padengiantis visą kūno paviršių ir neleidžiantis lūpų kampučiams nusileisti žemyn. Esu nepaprastai dėkinga savo kūnui, kurį anksčiau prisimindavau [...]
Dubenėlis šviežių vyšnių atveria man akis, rūgštumas ir sultys, besiskverbdami į aikštingai šaltą dienos būtį, supainioja visas sąvokas ir laiko kategorijas – nėra nieko vėliau, nėra sekundės, kurią galėčiau prisiminti, nes kiekvieną akimirką praeitį ir ateitį išgyvenu unikaliai, savotiškai ir bepakartojamai dabartimi, kaip per sukąstus dantis švirkščiasi kruvinai raudoni syvai, taip neuronų sinapsėmis neišvengiamai srūva [...]
Mano rytai rytužiai, su šypsenomis, šviečiančiomis toliau, nei automobilio žibintai ir su klaikiai gyvais prisiminimais, nuolat primygtinai užplūstančiais šioje slogos stadijoje, apie topolių pūkus prie močiutės namų, vaikystėje mano nubrozdintais kelėnais, bei apie pušis Amerikos kalnuose, po kuriomis gulėjau ir aukštu dangum svaigau, ir abiejose tose situacijose mano vargšė nosis mažumėlę trukdė gaiviai plaučiuosna gyvenimą [...]
