Bet kai saulė nusisuka, tai maniškė irgi panašiu būdu prie radiatoriaus susirangiusi tūno. Ir lauke jau nebedomina visokie svetimų šunų sniego išgeltoninimo apuostymai – viens du ir namo. O šiaip smagu, kad šaltis atsijoja, kas tik šiaip sau, o kas dėl rimto reikalo į lauką lenda. Ir degalinėse eilių visai nėra. Tvarka ir ramybė!

Ir tada sutemsta.

Atsibundu kokią ketvirtą – penktą valandą ryto ir nebegaliu užmigti. Aš ne viena. Porą kartų prie lovos krašto prieina šuva, kad paglostyčiau kaklą ir pakasyčiau paausį. Laukiam ryto, būdraujam. Likus keliolikai minučių iki nustatyto žadintuvo laiko užsnūstu. Sapnuoju, kad į duris skambina paštininkas, aš jas atidarau ir suvokiu, kad esu sapne. Nudžiungu, kad galiu daryti ką tik panorėjusi – nuostabi sąmoningumo sapnų karalystėje galimybė. Mėgstamiausias mano užsiėmimas, kurio, deja, (kol kas) nemoku įgyvendinti realybėje – levitacija. Lengvai atsispiriu pirštais nuo žemės ir pakylu, tęsdama pokalbį su paštininku, kuris nenustemba dėl mano gebėjimo skraidyti, tik yra priverstas palaikydamas akių kontaktą aukščiau užversti galvą. Sekundę nukrečia baimė dėl aukščio, tačiau juk koridoriaus lubos mane sulaikys, nuraminu save ir mėgaujuosi lengvybe. Malonumą nutraukia žadintuvas. Įpusėjus rytinei ruošai suskamba durų skambutis. Paštininkas. Puola nuoširdžiausiai atsiprašinėti, kad siuntinį atnešė tik dabar, teisinasi, kad atvyko seniai nematytas giminaitis iš Anglijos, esu priversta žmogų raminti, kad pastarąsias kelias dienas tikrai kuo puikiausiai apsiėjau ir be tos jo atneštos knygos. Susiruošiu į darbą, nusileidžiu liftu žemyn, prie pašto dėžučių sukiojasi linksmai išsišiepusi moteris ryškiai gėlėta striuke. Entuziastingai su manimi pasisveikina ir toliau kažką taukšdama lyg tariasi su manimi neapsispręsdama, į kurią pašto dėžutę įmesti didžiulį voką. Man išėjus pro laiptinės duris ji skubiai nuseka iš paskos, nepaliaudama garsiai kalbėti ir kvatoti šiek tiek beprotišku juoku. Paspartinu žingsnį. Ateinu iki automobilio. Kažkas be mano žinios nugramdė apšerkšnijusius jo langus. Tačiau tai padarė seniau, nes dauguma dryžių vėl spėjo apsitraukti balta šarma. Svarstydama malonius (mylimasis panoro mane nustebinti?) ir nemalonius (vagys norėjo pažiūrėti, ar ant sėdynių nakčiai nepalikau maišo grynųjų?) bei kitaip keistus (kažkas pagalvojo, kad čia jo mašina ir tik nuvalęs langus suprato, kad visgi ne?) variantus užkuriu variklį ir gramdau naujai užsidengusį šerkšną. Tuo metu atvažiuoja automobilis ir prisiparkuoja šalimais, savo galu užstodamas man kelią. Nepamatau, kaip ir kada išlipa ir nueina vairuotojas, o kai susiruošiu važiuoti, nujaučiu, kad tikrai nepratilpsiu. Sėdžiu, laukiu, erzinuosi. Išlipu laukan. Pažiūrėti. Na gal tilpsiu, jei būsiu labai atsargi. Pratelpu. Skaidrus saulėtekis virš upės pabalusiais krantais visą rytmetį nuspalvina oranžine šviesa. Tik aš ir kelias. Ir moteriškė pakelėje, iškėlusi nykštį. Pirmą kartą vairuodama viena paimu tranzuotoją. Ji detaliai ir smulkmeniškai pasakoja apie tai, kaip jos vyras neteko kojos, todėl nešioja protezą, per kurį vienos bėdos, todėl ji yra priversta keltis pusę penkių ir iki pusės devynių kūrenti krosnį, kad sutuoktinis per dieną nesušaltų. Vienos bėdos. Norėtų mesti darbą, kad nereikėtų taip anksti keltis (vasarą tai dar nieko), bet jos niekas neišleidžia. Sustosite prie tos kavinės, sako. Visą mėnesį važinėdama pirmyn atgal pirmą kartą išgirstu, kad čia pakelėje yra kavinė. Įvertindama, kiek automobilių šiuo keliu pravažiuoja per dieną, kaipmat mintyse imu kurti pustuštės vaiduokliškos prerijų užeigos, kurioje vidurnaktį visi svečiai staiga pavirsta vampyrais, vaizdus. Sustojusi palinkiu moteriškei geros dienos. Vakar per visą dieną buvo tik du lankytojai, sako. Kažkodėl nenustembu. Mąstau tik, ar aš tikrai jau esu atsibudusi.

O šis lapkritis įspūdingai jausmingas. Be šerkšno, be apledėjusių pirštų, su saulės nutviekstais keliais ir rytmečių ūkanomis. Daugiau nei metus į darbą ir atgal kasdien po septyniasdešimt kilometrų važinėjus vienu keliu, Vėlinių proga mylimojo dėka atradau kitą, ir, o dievai, dabar man kelionė darban ir namo vėl tapo džiugiu nuotykiu, nebe žiovulį keliančia rutina. Be šviesoforų, be pėsčiųjų perėjų, be staigių greičio apribojimų – tik aš, keturi ratai, draugiškas kelias ir pakylėjanti muzika. Ir anksčiau viena kelio atkarpa man buvo tapusi ypatingos nuotaikos katalizatoriumi, ypač rytmetinės, ypač rudeninės, su jausmingomis medžių alėjomis, su darganotomis pievomis ir pavieniais namukais, tačiau dabar, kai kelias dvigubai susiaurėjo, o medžiai dvigubai priartėjo, ir civilizacijos ženklų skaičius susitraukė iki minimumo, dainuoju iš laimės, regėdama prieš save tokius grožius. Sodriu geltoniu šviečia beržai, pečiais nustumdami senas išsikerojusias pušis, virš mylimos upės tvyro balzganos ūkanos, nuo kelio prieš mane į dvi dalis išsiskirdamas pakyla juodžiausių varnų būrys – greitkelyje paukščiai nedrįsta net pakelėse vaikštinėti, tik žiopso elektros laidus nusėdę. O šįryt – tas rūkas, tos miglos, tarsi tankų latte pieno sluoksnį skrosčiau, ir žirgai, tykiai stoviniuojantys rytmečio sąstingyje, ir muzika, lyg tyčia, stebuklinga. Mano laimė gyvena visur.

Visuomet jaučiau, kad tinklaraštį daugiausia rašau dėl savęs – tarsi dėlioju po dalelę mozaiką apie savo gyvenimą, o jei kam būna smagu prie jo prisiliesti – nuo to man tik įdomiau. Nesiruošiu versti savęs rašyti dažniau, asmeniškiau ir prasmingiau. Tačiau nuoširdžiai norėčiau tai daryti. Tiek dėl užfiksuojamos praeities, tiek dėl savotiškos savianalizės, kuria užsiiminėju rašydama. Tai to ir linkiu. Sau ir Tau.

Taigi, po Graikijos dar mėgavausi rūpestingu močiutės dėmesiu jos sode, kur prinokę jau visų trijų spalvų serbentai – juodos, raudonos ir baltos, pastarieji – mano mėgstamiausi, vartosi cukinijos išpampusiais pilvais, o močiutė iš šviežių obuolių kepa patį kvapniausią pyragą. Betgi dabar dabar aš kuo puikiausiai leidžiu laiką ne kur kitur, o savo sodybėlėje, apsuptoje miškų. Ne viena dailiosios lyties atstovė išgirdusi, kad ketinu vienut vienutėlė gyventi vienkiemyje stebėjosi mano drąsa, o mama net sukūrė hipotetinę situaciją: o jei kas nors specialiai norės Tave išgąsdinti? Pavyzdžiui, kas, mama? Kiškiai! Šis variantas buvo šiek tiek realesnis už prieš tai buvusius gąsdinimus briedžiu, bet aš vis viena nebijau! Aišku, garsų čia netrūksta – bumsi obuoliai, paukšteliai, skrisdami pro šalį, kokią sausuolę šaką nulaužia, kankorėžiai krinta nuo milžiniškų eglių viršūnių – įsibaiminusiam žmogeliui kiekvienas krepštelėjimas gali su meškos arba pamišėlio maniako sėlinimu susiasocijuoti, bet man tai čia fantastiškai smagu.

Verduosi sriubytę iš kieme prisiskabytų rūgštynių, kompotų įvairovės restoranai gali pavydėti – rabarbarų, obuolių, agrastų, vyšnių, serbentų, kasdien pamėlyniauju ir paaviečiauju, voveraitės (grybai, ne pūstauodegės) pačios į kibirą su uogomis lipa, kai jas pakeliui randu, nes grybauti viena neinu – mano orientavimasis erdvėje yra kosminis, už penkių minučių nebežinau, į kurią pusę namai. Noksta noksta cukinijos jau ir mano darželyje, o bulves tai pokštaudama žiauriai vėlai pasisodinau, gal prieš Vėlines ir iškasiu ką. Pakvepinu savo gaminamus patiekalus šviežiai paskabytais bazilikais ir svogūnais, o naktimis miegu taip kietai ir saldžiai, kad greičiausiai neišgirsčiau net briedžio gąsdinimų, jei jis specialiai tai darytų. Žodžiu, atostogos fantastiškos, gerai, kad kartais nepamiršta ir palyti – nereikia vargintis ir su laistytuvu po daržus sukiotis. Taip kad, mama, gyvenu gerai! (kartais aš jai negaliu to pasakyti, nes sodybėlėje tarp tokių milžiniškų eglių ryšys mobilus ne visuomet būna).

P.S. Įrašas gavosi neiliustruotas, nes visi gerą valandą mane kankinę bandymai įkelti paveikslėlį baigėsi katastrofiškai nesėkmingai. Čia valdo ne technologijos, o gamta!

Bet ne, iš tikrųjų nieko aš neskubinu, netgi kartais sugebu vadovėliškai tiksliai pabūti čia ir dabar, pavyzdžiui, kai įvairuodama į savo kiemą po dienos darbų džiūgauju, kad štai pagaliau tas metų laikas, kai nebereikia nuogastauti, ar sugebėsiu pati viena prisiparkuoti, ar nereikės prašyti dėdžių pastumdyti manęs tarp pusmetrinių sniego pusnių, o už lango girdžiu kaip siaučia dvyliktokai, balionėliais pasidabinę automobilius, laikydami delnus ant garso signalų ir piešdami saules mokyklos stadione, ir vėlgi mėgaujuosi šia akimirka, kad tas paauglystės nerimas nebekamuoja manęs, kad mano dienos ir mano naktys tobulai tokios, kokių šiuo metu norėčiau. Aišku, prisiminimai apie šventes, žyminčias kažko pabaigą ir kažko pradžią, pavyzdžiui, apie išleistuves arba vestuves, visuomet sukelia tam tikrą nostalgiją ir saldžius sentimentus, tačiau nors ir kaip džiaugčiaus, jog tai buvo nuostabios akimirkos, kuriose nieko nekeisčiau, sugrįžti atgal nejaučiau nė menkiausio noro. Nes geriausia yra čia ir dabar. Kaip ir visados.

Vasara.

Puikiai nuostabiai!

Sėkmingai sau darbuojuosi, turiningai leisdama laisvalaikį. Skaitau knygutes, myluoju šunį, poetizuoju savo lengvą kasdienybę eilėmis, užsikrėčiau smagiu popsu – ekokosmetika. Anksčiau maniau, kad tai labai brangus dalykas, tačiau iš tiesų – nė velnio, ypač jei pati nepatingi sau kremuką susimakaluoti. Pavyzdžiui, vakar pas draugę gaminomės kosmetiką ir įdomumo dėlei pasiskaičiavom, kiek kainuoja mūsų galutiniai produktai, tai už 30 ml puikiai kvepiančio ir dar maloniau ant veiduko besitepliojančio natūralaus kremuko stiklainiuką sumokėjome 3,45 Lt, o už 15 ml lūpų balzamo su tikru medučiu, kakavos sviestu ir kitais skaniais dalykais 1,85 Lt reikėtų skaičiuoti.  Aliejukus ir vandenis tikrai ne pigiausius ar prasčiausius dėjome, ir kaip smagu teptis, kai žinai ką!

Turiu dar vieną maniją:

Senesnius butelaičius jau anksčiau pas močiutę išvežiau. Reikėtų vėl kada hemoglobiną kraujukyje pasitikrinti, gal aš čia besistengdama raudonos mėsos nevalgymo žalą (?!) kompensuoti viršijau leistinas normas? Tos visos rūgštynės, lęšiai, pupelės, riešutai, burokai mane tuoj geležine moterimi pavers. Bet kad taip skanu, ypač granatų sultys! Mmm…

Tai štai tokia ir būtų trumpa santrauka apie tai, kaip man sekasi.

O kaip Tau?

(pasiilgau komentarų, bliamba)