Laimės paieškos rožiniam mieste » Nuomonė

2011-ųjų viršūnės

PinkCity — Sat, 31 Dec 2011 11:00:48 +0000

Na, topai, ta prasme. Kažkaip tik nesinori man šiemet skelbti tų nominacijų ir rinkti iš jų nugalėtojų, kaip darydavau praėjusiais metais, nes kai kurie dalykai, nors ir priskiriami tai pačiai kategorijai, tiesiog nepalyginami ir viskas. Tai aš tokią lakonišką vientisą apžvalgą čia sukurpsiu, kad būtų kitąmet ką pasiskaityt, ir viskas.

Metai prasidėjo nuo mano organizuotų mergaitiškų vakarėlių serijos, buvo taip šilta, jauku ir smagu, pradėjau gaminti kosmetiką ir dabar vienintelis gatavas produktas, kurį perku parduotuvėje, yra šampūnas, paskui vos ėmus šilti orams patraukėme sodybon, kurioj šiemet praleidau nepaprastai daug laiko, savaitėlę su keliom išimtim teko ir vienai ten, apsuptai miškų ir naktimis stogan bumsinčių obuolių, pagyventi. Paskui buvo šiltos graikiškos atostogos Kose, su nuostabiai skaniais valgiais, tobulu oru ir ugnikalnių krateriais, tada Bliuzo naktys – pilnavertės, kaip visuomet, įskaitant šuolį gumomis į baimės įveikimo viršūnę, gimtadieniai sodyboje su tiek daug žmonių, kad net nesitikėjom kažkaip, Juodkalnijoje pusryčiavau balkonuose virš jūros ir kalnuose virš debesų, Juodkrantėje su šeima lydėjom saulę.

Skaičiau šiemet sąlyginai nedaug – iš viso 23 knygos, 7131 puslapis – vidutiniškai gaunasi po 2 knygas arba 600 puslapius per savaitę, maža to, nieko įspūdingo ir sielą giliai sukrėtusio taip ir neperskaičiau, nors rinkausi knygas tokias jau atseit laiko patikrintas, bet labiausiai įsiminė Richard‘o Dawkins‘o Dievo iliuzija.

Beveik visą savo metų muziką išklausiau automobilyje, kur last.fm‘as neįdiegtas, tai oficialios statistikos skaičių neturiu, bet man atrodo, kad dažniausiai grotuve sukosi Club 8, Beirut ir The National kompaktai.

Filmų šiemet peržiūrėjau nemažai, palyginus su ankstesniais metais, tarp jų buvo gerų ir prastų, bet va jei reikėtų keletą įvardinti – niekaip pavadinimų nepasakyčiau. Ar tai reiškia, kad visgi nieko įspūdingo?

Apskritai šie metai buvo nuostabūs, viskas sekėsi gerai – darbai ėjosi, mašiniukas važiavo, o aš šypsojausi sau laiminga mane supantiems patiems geriausiems žmonėms pasaulyje, tik gal du tokius nemalonius incidentus atsimenu – kaip pirštas buvo tiek nenormaliai užpūliavęs, kad net operuot reikėjo ir kaip vagys niekšai sodyboj išdaužė langą ir pavogė mano mylimojo gamintą alų. O visu kitu laiku aplinkui kibirkščiavo stebuklai ir tikiu, kad kitąmet bus dar geriau!

Kas belieka

PinkCity — Fri, 23 Dec 2011 13:55:05 +0000

Ramybę, jaukumą ir vidinę tylą mes susikuriame patys. Nėra ko kaltinti dėl jų trūkumo, belieka atsigręžti vidun. Nepagailėkime sau saldžių akimirkų. Su šventėm.

Ne veltui

PinkCity — Sun, 06 Nov 2011 15:40:58 +0000

Kokia staigmena – turėsiu praktikantę! Kažkaip keistai jaučiuosi ir jau tikriausiai tris kartus klausiau vadovės, ką man su ja reikės daryti, bet didžiausia problema tikriausiai ne tai, ką daryti (supažindinti su savo darbu, leisti kažką pačiai pabandyti, ir panašiai), o kaip aš su ja jausiuos, nes man visuomet kelia problemų tas nelygybės principas, kai vienas tarsi ir vadovauja, yra viršesnis, o kitas iš jo mokosi. Tikriausiai būčiau prasta vadovė. Visuomet stengiuosi su visais bendrauti kaip lygi su lygiu, tai smarkiai įtakoja mano santykius su vaikais, kurie neretai į mane kreipiasi „Tu“. Tai išgirdusios jų mokytojos ir auklėtojos pasipiktinusios puola juos taisyti ir mokyti: „Kaip drįsti šitaip kalbėti su suaugusiu žmogumi! Ji tau ne suolo draugė!“. O man patinka būti suolo drauge, žymiai labiau nei kažkokiu aukščiau stovinčiu autoritetu, pagarbą išsireikalavusiu spygavimais, šūkavimais ir bausmėmis. Taip, kartais vaikai peržengia ribas, ypač kalbant apie fizinį kontaktą, pavyzdžiui, kai žaisdami minkštais žaislais kiša man juos per arti prie veido arba liečia jais mane, tačiau paprastai užtenka vienos pastabos apie tai, kad man tai nepatinka, ir vaikui viskas tampa aišku.

Šį rudenį daug laiko praleidžiu su pirmokėliais, et, koks žavus procesas yra tas pirmasis kreivų raidelių vedžiojimas arba skaičiavimas penkių ribose, neklusniai lankstant mažus pirštukus… Ypač susidraugavau su viena mergaite, kurios tėvai išvykę geresnio gyvenimo ieškoti Anglijoje, mažąją dukrelę palikę močiutei. Jai taip reikia žmogiškos šilumos, kad ji netrukus ėmė mane vadinti savo geriausia drauge, o kiekvieną rytą man atėjus į klasę meiliai puola manęs apkabinti. Dar ypatingą prielankumą mergaitei jaučiu ir dėl to, kad jos vardas toks, kokiu nuo vaikystės svajojau pavadinti savo būsimą dukrą, bet dabar tikrai žinau, kad nebepavadinsiu, nes išplito išpopuliarėjo nesvietiškai tokie vardai, norėsis kažko originalesnio.

O šiandien sodybėlėj buvom. Labai daug lapų. Ne veltui lapkritis.

A-re-nos

PinkCity — Tue, 27 Sep 2011 18:06:48 +0000

Kažkoks naujų arenų lankymo laikas pasitaikė. Praėjusį savaitgalį valandėlę pažiemojom Druskininkų sniego arenoje, o lygiai savaitę prieš tai palaikėm mūsiškius naujojoje Kauno arenoje. Aišku, prie stipraus Žalgirio arenos įspūdžio prisidėjo ir lietuvaičių pergalė iškovojant penktą vietą Europoje, ir visa ta sirgalių jūra su vieningom skanduotėm, ir draugiška tarptautinė aplinka koridoriuose, tačiau ir šiaip džiaugiuosi gyvendama Kaune ir turėdama pašonėje va tokį modernų pastatėlį. Tiesa, dėl jo erdvumo sirgalių triukšmas ne taip efektingai skamba, kaip būdavo halėje, išsisklaido tiesiog, netgi susišnekėti su šalia sėdinčiu kaimynu įmanoma, ir nekaršta visai, netgi priešingai – kažkokie skersvėjai nuolat traukia, pasigailėjau striukytę mašinoje palikusi. Ir parkavimosi problemų jokių – didžiulis pliusas, palyginus su senaisiais Žalgirio namais.

O Druskininkuose tai sakau sniegą pusto, nuo kalnelių snieguotų žmonės slidėmis ir snieglentėmis leidžiasi. Aš tai viską tik iš šono stebėjau, smalsumą patenkinti norėjau, kaip ten viskas būna, nes žiemos pramogos man niekad nebuvo prie širdies, slidinėjimas tai apskritai tik su išsukinėtom čiurnom ir lūžusiom kojom asocijuojasi, nepalyginamai smagiau man leisti laiką vandens pramogų parke, kur oro temperatūra dirbtinai paaukštinama, o ne pažeminama. Bet kiekvienam savo. Puiku, kad atvykęs į vieną miestelį gali ir vasarą, ir žiemą šalimais rasti. O ir ruduo Druskininkuose nepaprastai žavingas. Sutvarkė aplinką prie Vijūnėlio tvenkinio, o visa kita gražu kaip visuomet. Spanguoles skanias žmonės pardavinėja. Dar sesutė ekskursiją į netoliese esančius Naujasodės, Margionių ir Marcinkonių kaimus surengė, pasikultūrinom.

Taip ir gyvenam. Be iliustracijų šįkart. Viskas mano galvoje.

Pirmoji pirmoji

PinkCity — Thu, 01 Sep 2011 15:24:48 +0000

Po dviejų mėnesių vasaros atostogų į darbą grįžti nepaprastai sunku. Paprasčiausiai žmogus atpranti! Dėl ankstaus kėlimosi niekuomet neturiu problemų, tačiau kai atostogauji porą savaičių, taip neatitrūksti nuo rutinos vėžių, o štai dabar… Nors jau nuo pirmadienio sukuosi savo kabinete, šiandien pagaliau atėjo tikrasis džiaugsmas – gi mokyklon grįžo vaikai! Ir viskas, nebeliko jokių „nenoriu“ – matant mažųjų šypsenas, mojuojantis su jais, taip gražiai išpuoštais šventės proga, koridoriuose, girdint jų juoką, netgi tildant – šššš – jų nesiliaujančias kalbas, kai vis dar vyksta oficiali ceremonija – atsidūsti ramiau, nes žinai, kodėl esi čia.

Ir kai tam tikruose tinklaraščiuose skaitau nuomones apie tai, kad pedagogams visiškai nusišvilpt ant į klases vėl sugužėjusių moksleivių, darosi nejauku. Tai, ką matau aplink save, yra visiškai priešingybė. Dėl to labai džiaugiuosi. Taip pat esu laiminga, kad po kelių (vaje, jau netgi penkerių!) metų pertraukos vėl turiu priežastį švęsti rugsėjo pirmąją. Tik jau kitoje “barikadų” pusėje. Bet kažkaip dėl to viskas tik dar sentimentaliau. O mano močiutei, kuri visą gyvenimą dirbo mokytoja, iki šiol pirmąją rudens dieną sunku ištvert, nes labai kirba kažkas širdyje, sako.

Įkvėpimo visiems besimokantiems ir tiems, kurie moko, linkiu.

A N H E D O N I A

PinkCity — Thu, 30 Jun 2011 05:55:58 +0000

Negalėjimas patirti laimės, malonumo ir džiaugsmo. Ne kas. Per mažai dopamino. Jį smegenys naudoja, priskirdamos įgyjamai patirčiai prasmingumą. Nėra dopamino – nėra prasmės. Depresija. Per daug dopamino – viskas reikšminga, kiekviena, net pati atsitiktiniausia smulkmena – kažkoks ženklas. Šizofrenija. Kodėl tukseni į medį ar spjaudai per petį, nenorėdamas prisišnekėti? Rimtai tiki, kad tokiu būdu apsisaugosi? O saldžiai išsimiegotum lovoje, kurioje praėjusią naktį mirė žmogus? Viena mano draugė niekada nepirktų nieko iš dėvėtų drabužių parduotuvės, nes yra įsitikinusi, kad tie rūbai – mirusiųjų. Netgi jei ir taip, tai kas? Užsikrėsi mirtimi? Nuo jos bacilų nepadės net brangiausi skalbiamieji milteliai? Ak, mieloji, juk vis viena mirsi. Net jeigu prieš skrisdama lėktuvu kaskart pabučiuosi savo sėkmę nešantį pliušinį meškutį. Ir vyras nuo tavęs pabėgs nebūtinai todėl, kad pamesi vestuvinį žiedą. Tai tik gabalėlis metalo, antrą kartą sumokėjusi pinigus nusipirksi tokį patį, netiki? Ir kai Jasaitis meta baudas, visiškai nesvarbu, ar tuo metu karštligiškai iš visų jėgų mintimis ridensi kamuolį į lanką, ar planuosi rytdienos meniu, varžybų baigties nenulemsi. O kaip dėl tos kalės bendradarbės, kuri visomis išgalėmis stengiasi Tau pakenkti? Tu sėdi kiek įmanoma ramiau, keršto planus kuri mintyse, tačiau niekuomet jų neįgyvendinsi, nes esi tikra, kad likimas atkeršys už tave? O už visas tavo dorybes ir geradarybes tau bus atlyginta turtingu vyru ir paklusniais vaikais, ar ne? Juk taip būtų teisinga? Ak, tiesa, vos nepamiršau pranašiškų sapnų ir astrologijos – juk visai tikėtina, kad dangaus kūnai, nutolę nuo mūsų mikrobo dydžio galaktikos, išsidėsto būtent taip, o ne kitaip, kad paveiktų Tavo likimą, ar ne? Kas čia pas mus tikrasis Visatos centras?

Atsibusk. Pasauliui nusišvilpt ant Tavo egzistencijos. Ir sumuštinis, krisdamas sviestu žemyn, tikrai specialiai nesistengia Tavęs suerzinti, ir automobilis neužsikurs šaltą žiemos rytą greičiau vien todėl, kad Tu jį švelniu balseliu įkalbinėsi. Tačiau juk smagu priskirti negyviems daiktams gyvųjų savybes, ar ne? Jaukiau gyventi tikint, kad aukštesnės jėgos stebi Tave ir kuo teisingiausiai už viską atlygina, elementarūs daikčiukai turi magiškų galių, o paprasti ir greitai atliekami ritualai apsaugo nuo nesėkmių. Daugiau vilties ir paguodos. Daugiau prasmės. Daugiau dopamino. Daugiau laimės. Tebūnie.

Kaip PinkCity siurblį bandė

PinkCity — Sun, 08 May 2011 06:57:39 +0000

Man, kaip tikrai Didžiajai Namų Tvarkytojai, davė išbandyti dulkių siurblį ir prašė savo nuomonę apie jį išdėstyti. Tai dėstau.

Tylumas. Išskirtinis Electrolux UltraSilencer Green bruožas, kaip ir sufleruoja pavadinimas, turėtų būti nepaprastai tylus veikimas. Šiaip iš esmės dulkių siurbliams aš tylos reikalavimų nekeliu, gal šis aspektas labiau aktualus mano šuniui, kuris, kaip ir dauguma jo rūšies keturkojų, mano, kad siurblys yra pats baisiausias monstras. Kai pirmą kartą įsijungiau Ultrasilencer’į, ypatingos tylos neišgirdau, kadangi jis buvo nustatytas pačiu galingiausiu režimu. Kai galią sumažinau iki minimumo, pamaniau, kad siurblys iš viso išsijungė – dirbo tikrai tylut tylutėliai! Taigi kam aktualu tai, kad galėtumėte siurbliuotis miegant namiškiams ir netrikdyti jų poilsio, šis aparatas – puikus pasirinkimas. Žinoma, jei nenorite darbuotis galingiausiu režimu. Asmeniškai aš niekuomet nesirinkčiau siurblio pagal jo skleidžiamus decibelus, na, nebent atsisakyčiau tokio, kuris žviegtų kaip skerdžiama kiaulė.

Ekologija ir ekonomija. Kita išskirtinė Electrolux UltraSilencer Green savybė, kaip ir šnabžda paskutinis pavadimo žodis, yra jo draugiškumas aplinkai. Siurbliukas yra pagamintas iš antrinių žaliavų – perdirbtos plastmasės, taigi įsigydami jį gaunate papildomų karmos taškų už gamtos tausojimą. Berods esu kažkada minėjusi, kad man žodelis eko asocijuojasi ne tik su ekologija, bet ir su ekonomija, mat nesu tokia žaliųjų judėjimo fanatikė, kad už aplinkai draugišką produktą mokėčiau dvigubai, lyginant su įprastu. Šis Green siurblys yra ekonomiškas – siurbia tikrai galingai (kai nustatytas maksimalus galingumas, bet tada ūžia), o elektros sunaudoja nedaug (kaip teigia gamintojai, jo 1250W atitinka 2000W galią). Tai yra rimtas pliusas.

Funkcionalumas (ir grožis). Gražus! Nors gamintojai atsiprašinėja, kad jis juodas – teisinasi, kad dėl perdirbto plastiko taip gaunasi, man jis tikrai puikiai atrodo. Pats dizainas nėra kažkuo labai išskirtinis, bet valdymas patogus, na, smagiai siurbliuoji sau ir viskas! Nežinau, ar čia tik man atvežė šį gaminį nepilnos komplektacijos, ar jis ir neturi turėti daugiau antgalių – pasigedau tokio siaurėjančio, kuriuo kampus galima išvalyti. O tas pagrindinis antgalis turi mygtuką, kurį paspaudus pasikeičia kilimo ir parketo režimas. Patogu. Svarbiausia, ko noriu iš siurblio – kad jis tikrai gerai valytų namus ir šiam prietaisui jokių priekaištų neturiu: didžiausia problema mūsų namuose yra šuns ir mano plaukai, Electrolux UltraSilencer Green su šiuo iššūkiu puikiai susidorojo!

Išvados. Kaina – apie penkis šimtus litų. Ar pirkčiau? Jei būtų akcija… Iš tiesų, nors siurbliuko darbui priekaištų neturiu, manau, kad panašios kokybės prietaisą galima įsigyti ir už mažesnę sumą. Ech, kada ateis tie laikai, kai aplinkai draugiški dalykai bus pigesni už priešiškus…

Smagumėliai mainais į nuomonę

PinkCity — Sat, 07 May 2011 06:48:24 +0000

Jeigu rašai tinklaraštį, Tau kas nors pasiūlo išbandyti savo produkciją arba paslaugas mainais už Tavo nuomonę tinklaraščio įraše, kaip Tu tai vertini? Jautiesi parsiduodantis? Brukantis savo ištikimam skaitytojui, kuris mėgsta Tave dėl šmaikštaus stiliaus, išsamių reportažų ar taiklių pastebėjimų pigią reklamą? O kai skaitai tinklaraštį ir ten karts nuo karto sumirga įrašai apie kažkokius išbandytus produktus ar paslaugas, ką pagalvoji?

Man atrodo, kad svarbiausia yra tai, ar sugebi išlikti sąžiningas sau (na, ir kitiems tuo pačiu). Nes juk dažniausiai prašo Tavo nuomonės, o ne pagiriamojo žodžio. Pavyzdžiui, man iki šiol sėkmingai sekėsi nemokamai lankytis Bliuzo naktų, Roko naktų, Nokia Trends Lab, Palėpės muzika. Balta festivaliuose, kituose muzikos ir teatro renginiuose – už tai, kad parašydavau apžvalgas, lankiausi nuostabiame Gyvenimo dirbtuvių seminare, turiu pakvietimą į desertų gamybos vakarą (bet, deja, atsisakysiu), štai pastarosiomis dienomis gavau dulkių siurblį išbandymui ir jogurtų paletę (prie kurios dar „lyg tarp kitko“ pridėjo kuponus vakarienei restorane bei masažui). Nerašau užsakomųjų straipsnių, neperspausdinu pranešimų spaudai – tiesiog visur dėstau savo nuomonę ir tiek. Kai pati domiuosi kažkokios prekės ar paslaugos įsigijimu, visų pirma ieškau informacijos tinklaraščiuose, paskui forumuose, nes reklaminiuose straipsniuose visi greiti kokybės ir kainos santykį į neregėtas aukštumas iškelti.

Štai blogas apie tinklaraščius domisi blogerių požiūriu į atlygintinus įrašus – ne tik apklausą vykdo, bet ir prizais kai kuriuos atsakiusiuosius apdovanoja: gavau žiauriai fainą žadintuvą, kurį galima mėtyti į sieną, va

Tai ką Tu manai?

Jogurtinis eksperimentas. Baigiamoji dalis

PinkCity — Wed, 04 May 2011 06:00:07 +0000

Na va, ką tik suvalgiau keturioliktąjį jogurto Activia indelį, baigdama dvi savaites trukusį eksperimentą. Ir ką? Ir nieko! Pilvas nei įdubo, nei išsipūtė, liko lygiai toks pats, kaip buvo. Jei jogurtus būčiau pirkusi, galėčiau prašyti grąžinti pinigus – tokia akcija vyksta. Tiems, kurie sako, kad į šiuos produktus vidurius laisvinančių vaistų pridėta, galiu atsakyti, kad tokio poveikio tikrai nepajutau – nors šiaip mano virškinimo bei šalinimo sistema yra pakankamai jautri ir operatyviai reaguoja į visokius dirgiklius. Labiausiai man patiko geriami jogurtai bei sveikos didelės uogos šaukšteliu kabinamuose jogurtuose, nepatiko sintetinis braškinio ir vyšninio jogurtų kvapas. Kaip ir anksčiau, karts nuo karto šių gaminių nusipirksiu įvairovės dėlei.

Svarbiausia, ką norėjau pasakyti šia kelias savaites trukusia įrašų serija – kad reikia rūpintis ne tik savo protiniu bei moraliniu tobulėjimu, bet ir kūnu, kuris yra nepertraukiamai susijęs su visa žmogaus gerove. Kad ir kaip banaliai šiandien skamba Juvenalio mens sana in corpore sano, matyt ne veltui ši tiesa tiek amžių kartojama…

Apie fizinį aktyvumą kasdien

PinkCity — Mon, 02 May 2011 06:00:44 +0000

Kažkur esu skaičiusi, kad teiginys, jog kai kurie žmonės yra tiesiog liekni savaime ir viskas, nors visiškai nieko dėl to nedaro, yra mitas. Esą dažno liekno žmogaus gyvenimo būdas yra kitoks, jam atrodo tiesiog natūralu ir savaime suprantama rytą pradėti mankšta, dažnai, po nedaug ir subalansuotai maitintis, nuolat būti fiziškai aktyviu ir panašiai. Visa tai yra taip įprasta, kad asmuo teigia: ne, aš tikrai nieko specialiai dėl to lieknumo nedarau!

Tuo tarpu storuliai, kiauras dienas drybsantys ant minkštų sofučių, ryjantys čipsus ir bandeles, į už penkių minučių kelio pėsčiomis esančią parduotuvę važinėjantys patogiais automobiliais ir teigiantys, kad neturi laiko kažkokiems sporto klubams piktai tarsteli: tokį jau mane gamta sutvėrė, nieko negaliu padaryti, lėta medžiagų apykaita. Žinoma, daug reiškia ir genai, paveldėtas sudėjimas, tačiau tai, kas nuo mūsų priklauso, galime pakeisti.

Tai va galiu papasakoti, ką aš įprastai darau, visiškai nesistengdama būti lieknesnė, tiesiog dėl puikios savijautos: kiekvieną rytą, vos išlipus iš lovos lengvai prasimankštinu – padarau bent tris joginio saulės pasveikinimo ciklus, po kurių nuraminu kvėpavimą ir mintis, pasikraunu pozityvios energijos gerai dienai, pavalgau lengvus pusryčius, dienos bėgyje taip pat nepamirštu dažnai, bet po nedaug užkąsti – kasdien būtinai valgau sriubos, dažnai geriu arbatą ir vandenį, nepamirštu daržovių ir pieno produktų. Būdama darbe stengiuosi bent kiek pajudėti, pratampyti raumenis, jei visai neturiu tam sąlygų, tai bent tualete. Šaltuoju metų laiku mažiausiai tris kartus per savaitę einu į jogos užsiėmimus (einu, ne važiuoju!), kur kaskart po dvi valandas kruopščiausiai išmankštinu kiekvieną kūno raumenėlį, raiščius ir sąnarius, tuo tarpu dabar, kai šilčiau, vakarais mankštinuosi lauke – prie parkelyje esančių treniruoklių. Mėgstu ilgus pasivaikščiojimus sparčiu žingsniu (ir mano šuo jiems neprieštarauja), liftą kartais pakeičiu laiptais. Savaitgaliais prasidėjo darbai sodybėlėje – tarp saulės vonių seansų ir knygų skaitymų tenka ir fiziškai paplušėti! Tai va. Judu, judu, judu, sveikai maitinuosi ir stengiuosi nestresuoti – tai kol kas ir nestorėju!

Tiesa, dar tęsiu Activia jogurtų eksperimentą – man labai patinka juose esančios pilnos sveikos didžiulės uogos, o pilvo reikalai nesikeičia į jokią pusę – nei į blogesnę, nei į geresnę – galbūt todėl, kad jais ir šiaip nesiskundžiu?