Su pačiais smagiausiais žmonėmis, su puikiausia gyva muzika, su ekstremaliai minimaliom miego ir maisto sąnaudom, su glėbiais saulės ir pliūpsniais lietaus, po velnių – su trenksmu, nuo kurio smūgio ir pirmadienį jaučiuosi lyg ne šiame pasaulyje, su visu pačiu pačiausiu gėriu nugriaudėjo Bliuzo naktys. Feisbuko atsiliepimuose skaitydama apie tai, kaip žmonės prisipažįsta iš pirmo karto tapę priklausomi nuo šio narkotiko, galiu tik palinkčioti galva – man vakar pasibaigęs festivalis buvo dešimtasis, ir mane apima šiurpą keliantis siaubas pagalvojus, kas nutiktų, jei netyčia organizatoriai sugalvotų kitais metais neberengti bliuzanakčių. Jaučiu vis viena žmonės susirinktų ir sėdėtų pernakt prie laužų ir palapinių, brazdindami gitarom, nes tai nepalyginamai didesnė šventė už Naujus metus, Kalėdas, Velykas ir gimtadienį kartu sudėjus. Kai sekmadienio ryte pajutau, kad gerklėj formuojasi kamuolys, kuris gali bet kurią akimirką pratrūkti ašaromis dėl to, kad dabar taip ilgai teks laukti kitų metų Bliuzo naktų, ėmiau diriguoti savo ekipažui kuo greičiau krautis daiktus, kad mautume iš čia, kol to neatsitiko, bet kai po pusdienio tempiau mamą už rankos, kad jau dabar tikrai išvažiuojam ir ji pravirko, mano akys taip pat nebesusilaikė.

Kas šiemet buvo kitaip? Trys dalykai, apie kuriuos iš ne vieno festivalio dalyvio girdėjau neigiamų atsiliepimų – rūkalų reklamavimo palapinė, kurioje, nors buvo žiauriai smagus Xbox‘as su Kinect‘u, nuolat skambėjo klaiki muzika (kiek proto reikia turėti, kad sumąstytum per Tokį Festivalį užleisti Lady Gagą?), tvora aplink aktyviąją zoną ir bliuzasriubės trūkumas. Bet užtatai labai patiko katapulta, taip staigiai iššaunanti į aštuoniolikos metrų aukštį, kad paskutiniai mieguistumo lašai išgaruoja, taip pat žmonės gyrė nemokamą pirtį. O visa kita – kaip anksčiau: koncertai iki paryčių, įvairiausios sporto varžybos bei kitos pramogos ir užsiėmimai. Ai, tiesa, dar ne visuomet seniau oro sąlygos maudynes purve leisdavo pasidaryt, šįkart šio džiaugsmo netrūko. Be to, vyko šunų lenktynės, žongliravimo pamokos, indiškai apsirėdžiusi dama piešė chna, buvo daromas teatrinis makiažas, masažas vytelėmis, vaikščiojom lynu, stebėjomės cirko artistų pasirodymais, netrūko ugnies šou, netrūko, tiesą sakant, absoliučiai nieko. Na, gal pagrindinė festivalio žvaigždė Eric‘as Sardinas mažumėlę ilgėjosi savo gitaros, kuri pasiklydo kažkur tarp lėktuvų ir oro uostų, dėl to jis pasirodė ne penktadienį, kaip buvo planuota, o šeštadienį, pasiskolinęs instrumentus iš kolegų, ir sugrojo tikrai vežančiai. Aišku, kokybiško ir nustygti vietoje neleidžiančio bliuzo netrūko visą savaitgalį, o Eko scenoje pasirodę freestyler‘iai Jama&W paliko išsižiojusius net tuos, kurie iš pradžių į juos žiūrėjo skeptiškai. Ką gi, liko mažiau nei tris šimtai šešiasdešimt penkios dienos, ir vėl visa gerkle trauksim: Varniai, ežeras, bliuzo festivalis!

Paprastai tokios elektronikos, kokią kuria Mario Basanov ir Vidis, neklausau, nebent per Opus3 netyčia išgirstu, ir kai ryte įsidėjau Silence kompaktą į automobilio grotuvą, eilinį kartą prisiminiau kodėl. Nes nevaikštau į naktinius klubus ir nevalgau narkotikų! Juokauju, aišku. Šiaip, dienos pradžiai man reikia gerai nuteikiančio ir energizuojančio muzikos užtaiso, reikia šokti prie vairo ir visa gerkle dainuoti, o čia…

Tačiau, kai grįžtant iš darbo nusprendžiau suteikti Snow & Silence dar vieną šansą įtikinti mane, nepasigailėjau. Tamsus, kiek miglotas oras, aplinkui šviečia balti laukai ir tingūs apsnigti medžiai, o priekyje monotoniškai raudonuoja galiniai automobilių žibintai; ramu, švaru, tvarkinga ir mažumėlę melancholiška – būtent tokiai vakarėjančiai nuotaikai paryškinti man kuo skaniausiai tiko elektroninė Silence muzika. Grįžus namo net pati nepastebėjau, kaip ėmiau niūniuoti Suspend The Feeling… (su Giedrės iš Empti vokalu ir juokinga spaustuvės klaida ant viršelio – parašyta Beatles, iš karto pagalvoji apie Bitlus, o iš tiesų turėtų būti beatless )  Esu tikra, kad dar ne kartą klausysiuos. Tik ne rytais!

O visų smagiausia yra tai, kad lietuviai galų gale ėmė kurti tokią muziką, su kuria ne gėda užsieniuos pasirodyti. Nesvarbu, kad dažniausiai klausausi visiškai kitokių stilių, kokybę nuo šlamšto sugebu atskirti.

The Subways vokalistas, kaip ir buvo žadėjęs, nušoko nuo scenos ant gerbėjų rankų, tiesa, jos nestipriai laikė, vargšas nusibrozdino alkūnę, bet šiaip viskas gerai.

Didžiausias minias žmonių prie scenos sutraukė ne festivalio headliner‘iai – žvaigždės iš užsienio – o vietiniai AC/DC Tribute.lt:

Aš kažkaip visuomet pasisakau už progresą, todėl, kad ir kokie mieli bebūtų septyniasdešimtųjų roko atlikėjai

mano rankos kyla aukštyn ir kojos trypia, kai girdžiu tokias grupes, kaip estų pankrokeriai Bedwetters

arba švedų death metal atstovai Sonic Syndicate

Jau berods tapo tradicija tarp roko muzikantų įmesti kokią vieną nerokerišką grupę, tarkim, šiemet tai buvo Happyendless, kurių pasirodymu ir baigėsi festivalis, ir kurie nuoširdžiai sužavėjo savo profesionalumu, charizma, originalumu ir laisve.

Nors Roko naktų organizatoriams buvo paruošta staigmena – paliktas mažylis kačiukas, galbūt tikintis, kad jis taps festivalio talismanu, atkartojant šunelio Bliuzo istoriją, ir tos, ir šios naktys lieka ištikimos šunininkystei. Vėl vyko šių keturkojų lenktynės, kurių metu per lažybas surinkti pinigėliai atiteko beglobių gyvūnų organizacijai. Dalyvavo net du vipetai – Flora ir Kurtis, spėk, už ką aš stačiau?

Nors Flora pateko į nugalėtojų trejetuką, čempiono titulas atiteko šiam gražuoliui:

Pramogų netrūko, muzikos netrūko, gero oro netrūko. Kas kitąmet?

Vakar įvyko festivalio Palėpės muzika. Balta uždarymo koncertas. Pabijojus tikėtinos liūties renginys iš jaukaus senamiesčio kiemelio perkeltas į keistų kvapų pritvinkusias buvusio fabriko patalpas, kur mažumėlę trūko oro, bet ką padarysi. Muzika padeda giliau įkvėpti.

Palėpėje Jurgą gyvai išgirdau pirmą kartą, Atiką – antrą, o štai suskaičiuoti Aistės ir Roko koncertams, kuriuose teko dalyvauti, vienos rankos pirštų vargu ar užtektų. Jie visuomet užburia nuoširdumu, mistifikuotais tekstais, kiaurai veriančia muzika ir nepakartojamais balsais.

Kažkada rašiau apie akių kontakto tarp atlikėjo ir klausytojo svarbą perprantant muziką, tai va Aistė Smilgevičiūtė yra tobulai įvaldžiusi šio ryšio meną. Ne kartą pajaučiau į save įsmigusį dainininkės žvilgsnį, kuris kvietė išgirsti daugiau, nei skamba erdvėje, pajausti giliau, nei geba perkaitęs kūnas, ir nebijoti tų švelnių virpuliukų, nesiliaujančiai bėgiojančių pirmyn atgal.

Aistės ir Roko muzika pulsuoja galinga jėga, vėjavaikišku žaismu ir brandžia amžių patirtimi, todėl jų klausytis lengva, smagu ir niekad neatsibosta. Patiko koncerto pabaiga, kuomet atlikėjai ne maivydamiesi nulipo nuo scenos, laukdami, kol publika aplodismentais pakvies juos dar vienam kūriniui, o tiesiog paprastai ištarė: tai buvo paskutinė suplanuota mūsų daina, bet jei norite, galime dar ką nors pagroti.

Drąsiai pavadinčiau juos ne tik muzikos, bet ir šou profesionalais.

Šeštadienį gi arčiausiai širdies buvo pagaliau į Bliuzo naktis vėl sugrįžęs Senas kuinas:

Simboliška, kad merginą su užrašu ant marškinėlių “Sėsk prie mūsų stalo seni…” nufotografavau būtent skambant šiai dainai!

Neįsivaizduoju, kaip atrodytų ir skambėtų Bliuzo naktys be Arinos ir The Road Band:

Arba be lūpinių armonikėlių:

Jei festivalio šūkis skelbia – nepamiršk palapinės ir piniginės – žinok, kad tikrai daugiau beveik nieko ir nereikia. Maisto buvo kuo įvairiausio, netgi mano vegetariškam skrandžiui, o prarėkusiems balsus juodame kubile kunkuliavo šviežia čiobrelių arbata su medumi:

Kaip ir visuomet, palapinių kaimynai pasitaikė ypač smagūs. Labiausiai įstrigusi frazė iš jų lūpų: “Antrą dieną geriant visos Karolinos gražios”.

Deja deja, kaip ir visi geri dalykai, šiųmetės Bliuzo naktys baigėsi – praskriejo tiesiog kosminiu greičiu. Guodžiuosi mintimis, kad liko tik apie tris šimtus šešiasdešimt dienų, ir vėl galėsiu strakalioti Lūksto pakrantėje, nes čia Varniai, ežeras, Bliuzo festivalis…

Nuotraukoje šalia jo – Bliuzas, jau visiškai suaugęs festivalio talismanas, greit tapsiantis tėčiu!

Meno duobė kvietė į savo palapinę, kurioje galėjai paskanauti šviežiai spaustų sulčių arba natūraliai energizuojančio imbierų gėrimo bei žaisti įvairiausius stalo žaidimus:

Futbolo čempionato fanai neliko nuošalėje – visos rungtynės buvo transliuojamos pašiūrėje, o tiems, kas mėgsta ne tik žiūrėti, bet ir dalyvauti – jėgų išmėginimas ant smėlio:

Bliuzo naktyse pasiektas pasaulio rekordas – pagaminta plačiausia lova, kurioje sugulė šimtas keturiasdešimt vienas bliuzuotojas!

Taip pat laisvai galėjai pasiridinėti ant vandens:

Laidyt aitvarus:

Gauti dovanų:

Šokti į baseiną be vandens:

Mėgautis fakyrų bei ugnies žonglierių šokiais:

Antra dalis – rytoj!

Kai manęs klausia, kaip švęsiu savo gimtadienį, dėl atsakymo ilgai galvos sukti nereikia – vietoj manęs visad šventę suorganizuoja Bliuzo naktys, belieka tik apsilankyti ir pakrykštauti iš laimės! Nes šis festivalis man – tikra metų kulminacija, karščiausias vasaros taškas, geriausia, kas gali nutikti Lietuvoje. Šiemet jis šventė aštuonioliktąjį gimtadienį, ir kai skaitau internete atsiliepimus iš pirmą kartą apsilankiusiųjų – jie tiesiog alpsta dėl fantastiškos atmosferos – taip džiaugiuosi, kad man jis buvo jau devintas! Nes kai matai tuos pačius veidus, stataisi palapinę toj pačioj vietoj, šimtąjį kartą išgirsti Bliuzo naktų himną, įspūdžiai nepalyginamai stipresni.

Šiemet į festivalį atsivežiau ir mamą, jau pirmą vakarą, svaigdama iš džiaugsmo, ji manęs pasiteiravo, kada bus Roko naktys, bet oi, sakau, mamyt, ten jau nebetaip, nors aišku – mes roko dievais tapsim šiąnakt ir param param – bet nebetaip, nebetaip… Sudėtinga būtų išvesti Bliuzo naktų puikumo formulę – kas sudaro, kas lemia, nuo ko priklauso toooookia atmosfera, bet ji tiesiog yra, plaukioja erdvėje tarp ežero, palapinių, šypsenų ir gitarų, ir nieko jai nepadarysi!

Aš taip stengiuosi būti vienu metu visur, nieko nepražioplinėti ir nepraleisti, taipogi žadinu dieną po bemiegės nakties užsnūdusius savo artimuosius mylimuosius, ir jie manęs nekeikia – priešingai – dėkoja, nes gi, vaikai, Bliuzo naktys!

Rytoj – daugiau nuotraukų ir objektyvumo.

Muzika, kaip ir knygos, kaip ir bet kuris kitas menas, nepaisant jo išraiškos formos, yra beatodairiškas ir aistringas vieno žmogaus noras bendrauti su kitu. Kasdieniški žodžiai, sudėlioti į paprastus nuvalkiotus sakinius, taip lengvai neprasibrauna iki širdžių, tuo tarpu gebėjimas subtilias jausenas perteikti garsų vibracijom neabejotinai yra talentas, galintis pakylėti, hipnotizuoti, kerėti, nubraukti dulkes nuo apkerpėjusių sielos kampučių, tai tikrasis Kvietimas ir Atsakas Bendrauti.

Ir Jurga vakarykščiame koncerte pilna jėga atskleidė šį talentą. Tarp jos ir publikos lyg tąsūs siūlai suposi jaukuma, giedras liūdesys, nostalgija tikrumui, šiluma, trapus ilgesys ir svajingos vasaros dienos. Ji klausytojui, lyg artimiausiam žmogui, pasakojo apie savo svaigias jausenas ir subtilius potyrius, o nuostabus balsas siaurame senamiesčio kiemelyje skambėjo kažkaip nežemiškai. Žinau, kvailas dalykas yra gėdintis ašarų ar nerimauti dėl nubėgsiančio blakstienų tušo, tačiau stipriai tramdžiau save, kad neapsiverkčiau – kai jausmai labai stiprūs, sudėtinga juos sulaikyti viduje.

Dar taip mergaitiškai turiu pastebėti, kad Jurga nuostabiai atrodė su angeliška suknyte. Visgi balta spalva yra užburianti. Ne veltui ir Palėpės muzikos vasaros festivalis taip vadinasi. O baigiamasis jo koncertas įvyks liepos keturioliktą, ir iš anksto galiu garantuoti, kad bus nerealiai jaukus ir jaukiai nerealus, nes tuokart šiluma dalinsis Aistė Smilgevičiūtė, Rokas Radzevičius, ir jiems dar akordeonu pritars Mantvydas Kodis, jų koncertuose esu buvusi ne vieną ir ne du kartus, nusivilti neįmanoma, nebent esi absoliučiai abejingas bendravimui žmogus. Geriau tokiu nebūti.

Nors turėjo būti Palėpės muzika. BALTA (!), aprangos kodo nepaisė beveik niekas, išskyrus organizatores, mane su broliu ir dar kelis žmogėnus. Man visuomet patinka, kai pasako, ką apsirengti, nes tuomet nereikia pačiai sukti galvos. Bet kitiems greičiausiai nepatinka. Arba jie neturi baltų drabužių (?!). Arba jie yra gotai (!). Ką gi.

O Atika buvo puiki. Pakankamai tinkama šiam mano etapui. Vyriška ir emocionali, išraiškinga, tiesmukiška, gatvinė ir su kopų smėliu džinsų atvartuose. Vėjuota, smagi, jautri, žaidžianti, laisva, ir su daug jėgos.

Stulbinančiai daug buvo fotografuojančių. Patrankų trajektorijos susikirsdavo, susipindavo ir susivydavo, o kur dar muilinės ir aifonai. Neleiskite momentui prasmukti nepastebėtam, mielieji. Būkite dori muzikos atspindžių veiduose sargai.

Oras, tai, kas ore, plytos, asfaltas, saulė, rimstančio miesto gaudesys už sienų, gražūs žmonės (aš kas kartą naujai nustembu, kiek daug pasaulyje yra gražių žmonių!), jaukuma ir gitaros su būgnais bei giliais balsais – argi ne tobulas derinys vasaros vakarui?

Gyvenime stengiuosi mintimis nufotografuoti tokias akimirkas, kai pajuntu visišką pilnatvę, momento išsipildymą – lengviausia ir taikliausia tai pavadinti laime – ir per šį koncertą tokių kadrų pavyko užfiksuoti (vadinasi, Laikas ne iššvaistytas, o Pajungtas).

(birželio trisdešimtą – Jurga)

Atsargiai, merginos, Lukas fotografijoje apsimeta dailesniu, nei yra iš tikrųjų! Bent jau taip nusivylusiu bei netgi pyktelėjusiu tonu pareiškė prie jo priėjusi nepažįstamoji: „Aš vien dėl Tavęs į šitą koncertą atėjau. O Tu, pasirodo, nesi toks gražus, kaip nuotraukose!“ Na, paskui mums su mergaitėmis pletkinant šį akibrokštišką incidentą kai kurios prasitarė, kad joms priešingai – Lukas gražesnis realybėje, taigi velnias čia jį žino. Na, bet žodžiu į Suklegas ateiti buvo verta. Ne tik dėl vaikinų grožio.

Taigi kokia muzika! Dvelkianti gūdžia praeitimi, įvilkta į padaužos bosinės gitaros ritmus, iki uždusimo trenkianti energija ir kuo nuoširdžiausiai gyva!

Po Kaišiadorių modernaus folkloro studijos ir Lygaudės lietuviškų kankliavimų Luko eksperimentinis freak folkas, taip vienpusiškai kvepiantis Amerika, kad su niekuo nesupainiosi, skambėjo, švelniai tariant, pasiutusiai akiplėšiškai. O ir vaizdas, kai dešimtims ansamblių narių pasitraukus jis lieka vienas su gitara, o balsas pripildo pilnutėlę salę jausmo, žinok, prikausto dėmesį ir užgniaužia kvapą.

Turbūt nereikia priminti, kad čia būtent jis grojo mano vestuvėse ir pavertė šventę muzikine fiesta? Na, namuose ir automobilyje Luko stiliaus dainų klausau dažniau, nei lietuviškų sutartinių, taigi man jis kontrastavo su kitais muzikantais daugiau teigiama prasme, ypač kai paskui į sceną užlipo tokių veido išraiškų kavalieriai:

Gerai nors tiek, kad kentėti jiems teko nedaug – vos vieną dainą, paskui, ant scenos likus vien smagiam Alevos jaunimėliui, tikrai jautėsi, kad žmonėms yra miela malonu daryti tai, ką jie daro. Ir muzika tuomet skamba visiškai kitaip.

Grupę Brėkšta atsiminiau jau iš pernykščio Juodaragio, tai žinojau, kad blogai nebus:

Vakarą, išstumdę suolus ir kėdes, pabaigė Lipk ant sienų.

Jau kai šventės pradžioje į salę atėjome, matėsi, kad ji gerokai per maža visų norinčių sutalpinimui, o kai smagiosios polkutės ėmė atėjusiųjų kojas kilnoti, tiekos šokančiųjų vaizdas nuoširdžiai žavėjo savo gausa ir sinchronu!

Suklegų baigiamasis koncertas šiandien šeštą valandą Kauno ryšių istorijos muziejaus salėje, o paskiau, nei nori išgirsti mano vestuvėse grojusius muzikantus ir savo akimis įsitikinti, kokio gražumo iš tiesų tas Lukas, dešimtą užsuk į Liberty Pub‘ą!