Per dideliais žieminiais batais
Mindydama varganą pavasario
Sniegą
Juntu tarpupirščiuose
Gėlo nerimo trupinius
Kurie kutena ir niežti
Klaikiai norisi suklykti
Nufotografuok man šį
Mėnulį
O švelnusis mylimas
Nepažįstamasai
Pargriauk mano kvatojimą
Ant pilkšvai rudų properšų
Ir tuomet pagaliau
Mano tvarkymasis
Kurį pradėjau išsišluodama
Kaukolės vidų
Bei galingais varpo dūžiais
Išsikedendama senstelėjusius
Jausmus
Bepradedančius pelyti
Bus baigtas

Kadaise skundžiausi, kad rašyk.lt užsiregistravusi ir keletą savo kliedesinių sapalionių įkėlusi sulaukiau negailestingų senbuvių kapojimo snapais, kas mano dangų remiančią savimeilę nepaprastai įžeidė ir buvau spjovusi į visą tą reikalą, bet jie man reklaminius el. laiškus siuntė ir poetų konkurse dalyvauti kvietė, ir va, prašau, surizikavau beigi laimėjau bronzos medalį taipogi ir kuponą knygutėms įsigyti, tai visai neblogai, sakau. Va su kuo pavyko (konkurso tema buvo kelionės):

murzinų šunų ir juodaodžių nuotakų
pėdų dulkėmis barstausi lūpas
svaigulys ant įkaitusio grindinio
erotizuoja net išblukusius sportbačius
man šypsosi graikai
aš mojuoju kafkoms
ridenu neišpildytą ilgesį sodais žemyn
kur
miega prie upės valkatos
kur
spengiantis nerimas tarp golemo kojų
varsto kiaurai
vargina mistikos vėjais
juk viskas elementaru mylimasis
kaip
tualetai makdonalduose
kaip
aikčiojantys turistai prie laikrodžio
kaip
mano apysaldės čiurnos ant tavo liežuvio
tokio karšto ir vaikiško
kad galiu iki nukritimo derėtis
su arabais dėl sapnų kainos ir svorio
bet
kai nukrisiu
kai tikrai nukrisiu
nunešk mane po visais tiltais o brangusis
ir sulesink
tiems vargšams karveliams

Ir kada nors
Iš tolimo vėlyvo kada nors
Kai aš stovėsiu laikydama
Vienoj rankoj savo batelius
O kitoj milžinus tuščius žodžius
Kai tarp mūsų trankiai atsistos
Begėdis išsižergęs O Kodėl
Galiu iš anksto išdidžiai pranešti
Mano mielas kad atsakymo nebus
Tik dvokianti beorė tuštuma
(Kaip dvokianti jei beorė? Nesvarbu)
Lydys laikrodžius kaip sviestą
Lodys alkanus netikėlius šunis
Trenks į galvas tvindys venas
Akiduobes kiaurai pragrauš pulsarais
Ir mano mielas iš tiesų
Akivaizdi erotiška tiesa
Stebės mūsų komediją
Iš tolo

mano smailios bažnyčios
ir erdvios pievos su
baltom karvėm… ar
jums patinka dangumi
kvėpuoti ar norėtumėt
fabrikų kaminų?
mano siauros gatvelės
ar pačios nepasiklystat
savo labirinte? mano
vaikiški piešiniai iš kur
tada jūs žinojot kuo
aš šiandien gyvensiu ir
kuo stebėsiuos o mano
dienos ir naktys nieko
už jus artimesnio sau
neturiu ir turėti nenoriu

šėlo visą naktį
išprotėjęs angelas
ant stalo prie lovos
kurioje miegojau
basas ir juodom
akim barstė
žvaigždžių dulkėm
mano kaktą
šiltas ir įžūlus
prirašė man delnus
velniškai gerų
eilėraščių kambarys
nuo jo pakvipo
melancholiškom
žemuogėm ir
aš atsibudau jo
pabučiuota su
šypsena lūpose
bus gera
diena

Sugrįžti į pirmykštį naivumą
Kai nereikėjo žydėti brandinti vaisių
Puoselėt grožio gimdyti kūdikių
Su milijono metų atmintimi
Stiebtis saulėn vien dėl savaiminio įgeidžio
Be suplanuotų tikslų ir motyvų
Be klausimų kodėl ir kas iš to
Klaikiai aklai priimant natūralumą
Neiškraipant absoliučios būties
Gyvenimo sau ir dėl savęs esmės
Be amžiaus be lyties be
Ant pirštų skaičiuojant pavasarius
Ir viską tą pačią akimirką užmirštant

Aš esu paparčio lemtis