mano smailios bažnyčios
ir erdvios pievos su
baltom karvėm… ar
jums patinka dangumi
kvėpuoti ar norėtumėt
fabrikų kaminų?
mano siauros gatvelės
ar pačios nepasiklystat
savo labirinte? mano
vaikiški piešiniai iš kur
tada jūs žinojot kuo
aš šiandien gyvensiu ir
kuo stebėsiuos o mano
dienos ir naktys nieko
už jus artimesnio sau
neturiu ir turėti nenoriu
šėlo visą naktį
išprotėjęs angelas
ant stalo prie lovos
kurioje miegojau
basas ir juodom
akim barstė
žvaigždžių dulkėm
mano kaktą
šiltas ir įžūlus
prirašė man delnus
velniškai gerų
eilėraščių kambarys
nuo jo pakvipo
melancholiškom
žemuogėm ir
aš atsibudau jo
pabučiuota su
šypsena lūpose
bus gera
diena
Neliūdėk
Negalvok, ką žmonės pasakys
Netaupyk
Nepiktnaudžiauk
Neuždaryk lango nakčiai
Nenuobodžiauk
Neįsitempk
Neperkaisk saulėje
Nedirbk
Nesakyk ne naujiems dalykams
Nepersistenk
Nepamiršk retkarčiais mažumėlę paišdykauti
Sugrįžti į pirmykštį naivumą
Kai nereikėjo žydėti brandinti vaisių
Puoselėt grožio gimdyti kūdikių
Su milijono metų atmintimi
Stiebtis saulėn vien dėl savaiminio įgeidžio
Be suplanuotų tikslų ir motyvų
Be klausimų kodėl ir kas iš to
Klaikiai aklai priimant natūralumą
Neiškraipant absoliučios būties
Gyvenimo sau ir dėl savęs esmės
Be amžiaus be lyties be
Ant pirštų skaičiuojant pavasarius
Ir viską tą pačią akimirką užmirštant
Aš esu paparčio lemtis
pavasaris manyje troškus
per daug dulkių
per mažai vėjo
ir tas vienintelis rožinis dalykas
kuris supranta mano raštą
telpa į kišenę ir čiulba
aš jį vadinu brangiuoju
nors kainavo nedaug
(o sako kad brangiausi dalykai
iš viso nemokami)
o dulkės sliuoga verpetais
mano liemens vingiu
šuns uodžiamais dūmais
šuns pučiamais dūmais
šviežutėliais pirkiniais
susigiminiavusiom velykom
stiklainiukais ant tvorų
ir mylimasis sako
kad jam jau nieko
nebetrūksta
Slyvos trykšta kumščiuose, išlaisvindamos ilgai kauptas vasaras ir atodūsius, vairuoju naktį, valytuvais brūžuoju, Tavo akys vynuogės, Tavo delnai jaukūs paukščiai, tirpsta medus keptuvėje ir tarp krūtų, spurda raudonėliai ant picos papločių, ir jei dabar būtume kitais žmonėmis, o, kaip viskas būtų.
Apelsinai šnara alegorijas apie ūksmingas giraites, alėjų pavėsį, nepadorius šešėlius ir sunkiai sulaikomus garsus, sunkiasi [...]
Pažliugusiais molynais, slidžia žole, tamsėjančiais vakarais ir ilgesingu šuns kauksmu atvykstu atvažiuoju atbėgu prisiparkuoju ir ko man vidun? Obuoliai juk čia.
Klausykis.
Bumt. Bumt. Bumt bumt bumt. Dusliai, užtikrintai, iš prigimties, kaip žinojo nujautė ir instinktyviai kauliukuose brandino obelys prieš tūkstantį metų, prieš milijoną, kai prasidėjo viskas, net ir pats pasaulis. Visatos pradžios obuolys. Bumt.
Tobulas garsas, suvienijantis [...]
Nes aš esu šimtas pabėgusių nuotakų perbalusiais skruostais, Tu esi žiedlapiais sukruvintas rotušės slenkstis, nes aš esu švelni fleita, Tu – estiškos rankos, trupinančios armoniką, nes aš esu modernumo prieskonis, Tu – abipus Neries žydintys klevai, aš naktis, aš galvos skausmas smilkiniuose ir pakaušy, aš knygos skirtukas ir years ago, when I was younger (viskas [...]
Tu esi mano svaigus pasąmonės srautas, aš esu persikais kvepianti bejėgė vasaros naktis. Su pilnomis kišenėmis kaštonų. Išsaugančių gyvybę, persmelkiančių šerdį, trypčiojant iš nevilties, negavus reikiamos spalvos batelių. Žalios. Aš geidžiu miesto šviesų ir miško kvapų vienu metu, jei rasi tokį namą, nupirk, prašau, Kalėdoms.
Tęsiu kitą dieną. Šiandien. Vasara nė velnio nebekvepia. Ir sapnuoju nebe [...]
neurotiko sapnus
su cukrum valgau
pusryčiams ir
įskėlus vienatvės
langą įkvepiu
recidyvo kankinio
minčių ir apalpstu
čia pat ant palangės
o amoniakas man
primena aštriai
saldžius savižudžio
bučinius o angelai
nusivilkite chalatus
nes man karšta
White © israelfi
