Kai aš vairuoju pro nušviestą
Dangų
Niežtinčiais delnais, kuriuose
Kalasi kaštonai,
Šaltą vairą spausdama,
Mano paausiuose tylutėliai
Kužda jausmai prisnūdę
Ir švelniai primena, kad
Dar nieko pasaulyje
Nėra per vėlu,
Nieko nereikia visiškai užmiršti,
Nereikia baimintis ir spygaut,
Nereikia užsimerkti,
Užtenka būti.
Juk rudens rytas,
Juk aš, ir mes, ir aplinkui,
Ir kaštonai šerkšne.
Užtenka. Nereikia.
Per dideliais žieminiais batais
Mindydama varganą pavasario
Sniegą
Juntu tarpupirščiuose
Gėlo nerimo trupinius
Kurie kutena ir niežti
Klaikiai norisi suklykti
Nufotografuok man šį
Mėnulį
O švelnusis mylimas
Nepažįstamasai
Pargriauk mano kvatojimą
Ant pilkšvai rudų properšų
Ir tuomet pagaliau
Mano tvarkymasis
Kurį pradėjau išsišluodama
Kaukolės vidų
Bei galingais varpo dūžiais
Išsikedendama senstelėjusius
Jausmus
Bepradedančius pelyti
Bus baigtas
Ir aš šnabždu išpuikėliams poviukams
Taip kruopščiai ir atidžiai
Išmargintiems ant mano pėdų
Nejau jūs nejaučiate nuolat
Atviromis poromis srūvančios
Mano mirties
Kai įkvepiu gyvybę bet
Dukart
Lėčiau ir aistringiau išpučiu nebūtį
Neišvengiamai pasinerdama
Į kaulėtą braškantį jos glėbį
Į virpantį jos alsavimą šaltą kaip
Kosmoso erdvumas
Persmelktą nežinios apie
Vakar ir ryt
Tik dabar o dailieji poviukai
Tik spoksodama į jus
Pro Hypno šydą
Aš Esu
Kadaise skundžiausi, kad rašyk.lt užsiregistravusi ir keletą savo kliedesinių sapalionių įkėlusi sulaukiau negailestingų senbuvių kapojimo snapais, kas mano dangų remiančią savimeilę nepaprastai įžeidė ir buvau spjovusi į visą tą reikalą, bet jie man reklaminius el. laiškus siuntė ir poetų konkurse dalyvauti kvietė, ir va, prašau, surizikavau beigi laimėjau bronzos medalį taipogi ir kuponą knygutėms įsigyti, [...]
Ir kada nors
Iš tolimo vėlyvo kada nors
Kai aš stovėsiu laikydama
Vienoj rankoj savo batelius
O kitoj milžinus tuščius žodžius
Kai tarp mūsų trankiai atsistos
Begėdis išsižergęs O Kodėl
Galiu iš anksto išdidžiai pranešti
Mano mielas kad atsakymo nebus
Tik dvokianti beorė tuštuma
(Kaip dvokianti jei beorė? Nesvarbu)
Lydys laikrodžius kaip sviestą
Lodys alkanus netikėlius šunis
Trenks į galvas tvindys venas
Akiduobes kiaurai pragrauš pulsarais
Ir mano mielas iš [...]
Šokti nuo stogo
Plačiai išsiviepti
Visų sustingusių
Žioplių nuostabai
Likus metrui iki
Apsnigtos žemės
Išskleisti sparnus
Įkvėpti giliau
Sučiupti šūksnius
Mirktelt benamei
Juodnosei katei
Pakilti sklęsti
Niekad nebegrįžti
Kitaip jiems
Neįrodysi
mano smailios bažnyčios
ir erdvios pievos su
baltom karvėm… ar
jums patinka dangumi
kvėpuoti ar norėtumėt
fabrikų kaminų?
mano siauros gatvelės
ar pačios nepasiklystat
savo labirinte? mano
vaikiški piešiniai iš kur
tada jūs žinojot kuo
aš šiandien gyvensiu ir
kuo stebėsiuos o mano
dienos ir naktys nieko
už jus artimesnio sau
neturiu ir turėti nenoriu
šėlo visą naktį
išprotėjęs angelas
ant stalo prie lovos
kurioje miegojau
basas ir juodom
akim barstė
žvaigždžių dulkėm
mano kaktą
šiltas ir įžūlus
prirašė man delnus
velniškai gerų
eilėraščių kambarys
nuo jo pakvipo
melancholiškom
žemuogėm ir
aš atsibudau jo
pabučiuota su
šypsena lūpose
bus gera
diena
Neliūdėk
Negalvok, ką žmonės pasakys
Netaupyk
Nepiktnaudžiauk
Neuždaryk lango nakčiai
Nenuobodžiauk
Neįsitempk
Neperkaisk saulėje
Nedirbk
Nesakyk ne naujiems dalykams
Nepersistenk
Nepamiršk retkarčiais mažumėlę paišdykauti
Sugrįžti į pirmykštį naivumą
Kai nereikėjo žydėti brandinti vaisių
Puoselėt grožio gimdyti kūdikių
Su milijono metų atmintimi
Stiebtis saulėn vien dėl savaiminio įgeidžio
Be suplanuotų tikslų ir motyvų
Be klausimų kodėl ir kas iš to
Klaikiai aklai priimant natūralumą
Neiškraipant absoliučios būties
Gyvenimo sau ir dėl savęs esmės
Be amžiaus be lyties be
Ant pirštų skaičiuojant pavasarius
Ir viską tą pačią akimirką užmirštant
Aš esu paparčio lemtis
