Na, bet juk galima kartais neįkyriai pasiūlyti alternatyvą mėsytei, ar ne? (juolab kad Gavėnia, draugai katalikai ir stačiatikiai) Pavyzdžiui, lęšius. Juose baltymų yra daugiau, nei mėsoje, būdami lygiai tiek pat maistingi, jie yra žymiai mažiau kaloringi (t.y. daugiau energijos, mažiau storumo!). Dažnai mėsos baltymus vegetarams siūloma pakeisti ankštinėmis daržovėmis, tačiau nuo pupų ir žirnių gali mažumėlę pilvelį pūsti, o štai lęšiai šio nepageidaujamo efekto nesukelia. Nu ten dar jie turi visokio kalio, folio rūgšties, fosforo, B grupės vitaminų, geležies, reguliarus jų vartojimas mažina vėžinių ligų riziką, ir taip toliau, žodžiu, labai geras dalykas. Ir kainuoja tikrai pigiau už mėsą!

Čia gali pasižiūrėti daugiau receptukų, o aš savo ruožtu siūlau gardžią lęšių ir kitų daržovių sriubytę.

Jai reikės: pusės stiklinės lęšių, svogūno, česnako skiltelės, morkos, ketvirčio saliero gumbo, poros pomidorų, lauro lapų, druskos, pipirų, džiovintų bazilikų ir vandenėlio.

Lęšius valandai ar porai užpilame stikline vandens, paskui su juo kartu ir krečiame į puodą. Raudoniesiems lęšiams virti užtenka 25 minučių, rudiesiems bei žaliesiems tenka burbuliuoti 45 minutes, tai maždaug taip ir apsiskaičiuojam. Keptuvėje pakepinam susmulkintą svogūną su česnaku, paskui sudedame sutarkuotą morką ir salierą, patroškiname. Krečiame daržovėles į lęšius, užpilame tiek vandens, kokio tirštumo sriubytės pageidaujame (aš mėgstu tirštas). Sudedame nuluptus ir susmulkintus pomidorus, lauro lapus, druską, pipirus, bazilikus, ir verdame, kol lęšiai tampa minkšti.

Kadangi sriubytės spalva tokia ne itin nemaloni akiai, o valgome pirmiausia akimis, ant viršaus pasmulkinau paprikos ir svogūnų laiškų. Skanaus!

O aš savo ruožtu pristatau bananų apkepą, kuriam reikės: viso kilogramo bananų, pusės pokiuko sviesto, pusės stiklinės cukraus, poros kiaušinių, šaukšto citrinos sulčių, stiklinės maltų džiūvėsėlių, poros stiklinių ananasų sulčių, bei dar truputėlio sviesto – kepimo formai ištepti.

Atskiriam kiaušinių trynius nuo baltymų, trynius išsukam su cukrum, dar pasukam su sviestu (bus lengviau tai daryti, jei sviestą mikrobangėje išlydysi), dedam sutrintus bananus, citrinų sultis, viską maišydami pilam ananasų sultis, džiūvėsėlius, galiausiai sukrečiam išplaktus kiaušinių baltymus ir viską sumakaliuojam į vieną masę. Kepimo formą ištepam sviestuku, sukrečiam košę makalošę, kepam orkaitėje apie pusvalandį ar kiek daugiau, patiekiam su jogurtu ar grietine, ar uogiene (su kuo varškės apkepą valgai?).

Skanaus ir daug laimės!

Naudosime 200g datulių, 50g razinų, 150g avižinių dribsnių, 100g graikiškų (arba lazdyno) riešutų, 25 g sezamų sėklų, 25 g saulėgrąžų sėklų, 25g kakavos, 50 g kokoso drožlių.

Prisipažinsiu, pirmą kartą virtuvėje taip smarkiai visu pajėgumu naudojau super tiksliąsias svarstykles – bijojau, kad gausiu netinkamos konsistencijos masę ir jokie rutulėliai man nesusikočios. Viskas gavosi gerai, ir supratau, jog esmė – kad košės nebūtų daugiau nei miltų.

Košę ruošti taip: datules ir razinas porą valandų pamirkyti apipiltas trečdaliu stiklinės vandens, karts nuo karto pamaišant, tada sumalti į košę.

Miltus ruošti taip: avižinius dribsnius, riešutus, sezamo ir saulėgrąžų sėklas beigi kakavą sutrinti į miltus (neblogai šiame ir kituose reikaluose padeda virtuvinis kombainas arba kavamalė)(nu kakava jau ir taip dažniausiai būna miltelių pavidalu, bet vis viena dėl bendros idėjos ją sudėjau kartu su kitais miltų draugais. Galima įdėti ir vėliau).

Tada košę sumaišom su miltais, suformuojam rutulėlius, juos apvoliojam kokoso drožlėse, ir niamniuojam. Skonio receptoriai ir virškinimo traktas gieda džiaugsmo odes!

Kuo kvepia prancūziškas ruduo? Saldžiuoju Tarte Tatin, žinoma! Mažiau miltų, daugiau obuolių! Nekenčiu sausų obuolinių pyragų, kurie primena keliomis vaisių skiltelėmis papuoštus batonus; mėgstu sultis ir karamelę!

Taigi, mesdemoiselles et messieurs, leiskite papasakoti, kaip aš tai darau. Pasitikslinu, ar namie turiu

Dangčiui:
pusę pakelio sviesto;
du šaukštus cukraus;
šaukštelį vanilinio cukraus;
kiaušinį;
stiklinę ir du šaukštus miltų;

Įdarui:
septynis obuolius;
pusę pakelio sviesto;
pusę stiklinės cukraus;
šaukštelį cinamono.

Jeigu viskas gerai, iš pradžių imuosi tešlos dangčio: ištirpinu sviestą, ištrinu jį su paprastu beigi vaniliniu cukrumi, šiam dalykui atvėsus įmušu kiaušinį, sudedu miltus, viską išmaišau ir iškočioju, padarau gražų apvalų pagranduką, kurį įdedu valandėlei į šaldytuvą.

Tuo tarpu nulupu ir išsėklinu obuolius, supjaustau juos skiltelėmis. Įdarui skirtą sviestuką su cukrumi ir cinamonu kaitinu keptuvėje, kol ima ruduoti, sudedu obuolius ir leidžiu jiems truputuką pasikaramelizuoti. Į kepimui skirtą apvalų indą suverčiu įdarą, iš tešlos iškočioju blyną ir juo uždengiu obuolėlius, apspausdama kraštus.

Kepu apie pusvalandį – keturiasdešimt minučių šimto aštuoniasdešimt laipsnių karštyje (orkaitėje, žinoma). Paskui leidžiu pyragui penkias minutes pabūti pačiam su savimi, o tuomet apvožiu greitai ant lėkštės, kad obuoliukai atsidurtų viršuje. Voilà Tarte Tatin!

Na, fanatiškosios seserų Tatin pasekėjos man truputėlį duotų su kočėlu per nagus, ir pasakytų, kad pyrago vaizdas nėra toks saldžiai gražus, koks turėtų būti (su tvarkingai išdėliotomis obuolių skiltelėmis). Pasiteisinimus turiu du: naudojau obuolius iš močiutės sodo (kurie sekmadienį bumsėjo), jie yra sąlyginai minkšti ir saldūs, o tikrajam Tarte Tatin reikia kietų ir rūgščių. Antra: kai kepame karamelę, obuolių skilteles į ją reikia dėti ne bet kaip, o dėlioti gražius paveikslėlius, tuomet visai nemaišyti, leisti jiems patiems pasikaramelizuoti, ir paskui dargi niekur jų neversti, o tą pačią keptuvę tešlos dangčiu apkloti apkamšyti ir šitokį dalyką į orkaitę šauti. Aš gi neturiu tokio indo, kurį ir ant viryklės, ir orkaitėje galėčiau naudoti, todėl obuolėliai susimakalavo ir neįgavo žavios prancūziškos išvaizdos.

Nu bet jau skanumas!!!

Jam reikės: agurkų, raudonųjų greipfrutų, krevečių, citrinos sulčių, majonezo ir pipirų:

Agurkus pjaustom riekelėmis (ne per daug plonomis, nes jos – sumuštinio padas), majonezą maišom su citrinos sultimis santykiu 3:1 ir tepam ant agurkų, dedam gabaliuką išžievinto greipfruto ir porą krevečių. Ant užkandžio užberiame šviežiai maltų pipirų ir pirmyn!

Nors labai myliu ir gerbiu lietuvių kalbą, mano subjektyvia nuomone, mūsiškas žodis „užkandis” tinkamai neatspindi angliško „appetizer” reikšmės. Mano PinkCity užkandėlis tikrai yra labai „apetaizerinantis”, pabandyk!

Mums reikės: kokio kilogramo agurkų, svogūno, kelių skiltelių česnako, šaukštelio citrinos sulčių, saujos petražolių, sultinio kubelio ir pusės litro vandens, stiklinės grietinėlės, aliejaus kepimui, druskos ir pipirų:

Įkaitintame aliejuje pakepinam susmulkintus česnakus su svogūnais, kol gražiai pagels. Įpilame citrinos sultis ir dar kepam minutėlę. Agurkėlius nulupame (didžiasėklius reiktų išsėklinti), supjaustome plonais griežinėliais, dedam į puodą, pilam iš puslitrio verdančio vandens ir kubelio pagamintą sultinį, krečiam svogūnus su česnakais ir citrina, druskos, pipirų, ir verdam, kol agurkai suminkštės:

Gautą dalyką pertriname, įdedame susmulkintų petražolių, supilame grietinėlę, dar kartą užverdame, ir gražiai papuošę žalumynais tiekiame:

Skanaus!

Mano ištikimos draugės virtuvėje elektrinės pjaustyklės pagalba paruošiau pertepimo sluoksnius iš sviesto ir atitinkamos spalvos produktų: rausvą – iš kumpio ir juodųjų pipirų, žalią – iš paprikos, krapų, citrinos sulčių ir baltųjų pipirų, geltoną – kiaušinių, sūrio bei česnakų. Pertepiau duonos riekes:

Naktį palaikiau prislėgusi, kad gerai suliptų. Paskiau valandėlę šaldytyve, kad sustingtų. Viską aptepiau sviestu ir papuošiau, kaip mokėjau:

Negaliu parodyti, kaip atrodo prapjautas, nes gi nešiuosi į gimtadienį. Bet įsivaizduoju, kad bus gražu ir skanu. Ir nesaldu! Tokia štai aš šeimininkė.