O iš tikrųjų nieko nėra paprasčiau už laimę. Nieko nėra paprasčiau už santykius su mylimu žmogumi. Viskas lengva. Nieko sudėtingo. Tereikia kiekvieną akimirką įsisąmoninti – ar dabar esu laiminga? Nieko neprisimenant ir nieko nelaukiant. Jei taip atvirai, tikras skausmas, kančia ar išties nemalonūs momentai sudaro vos kelis procentus mūsų gyvenimo, visą kitą laiką praleidžiame grauždamiesi  dėl to, kas įvyko, iš naujo ir iš naujo sukdami nesmagių prisiminimų filmą, arba nuogastaudami ir nerimaudami dėl to, kas gali įvykti, o kas jeigu… Ar gali būti kas nors tobuliau už šią sekundę (nieko neprisimenant ir nieko nelaukiant!!!)? Gyvenimas su auksinės žuvelės atmintim. Taip aš vadinu šią techniką. Taip aš vadinu laimę.

Taigi imuosi kovos. Guodžiuosi bent tuo, kad problemos įvardijimas – pirmas žingsnis į jos sprendimą, nes mūšius dažniausiai pralaimiu. Visų pirma – protas visą gyvenimą taip elgėsi, netgi buvo mano skatinamas, taigi įsisenėję įpročiai kaišo kojas. Visų antra – jis yra toks gudrus, toks energingas, ir kuo daugiau jį tramdai, tuo stipriau šėlioja. Neveltui Indijoje lyginamas su girta beždžione, įgelta skorpiono. Jau atrodo nurimsta, nutyla, apsidžiaugiu, ir tuomet jis pokšteli kokį nors nekaltą klausimą, kurį vertėtų apsvarstyti, jei šiuo metu nieko svarbaus neveikiu, ir prasideda. Žinau, kad svarbu neužsivesti, neįsitraukti į dialogus, ginčus ir pykčius, nes tuomet viskas bus daug daug blogiau, bet kartais netenku kantrybės. Uf.

O kad proto ramybė yra vienas kertinių akmenų laimės bokšto statybai, patvirtina budizmas, induizmas, Kastaneda su Don Chuanu, geštalt psichoterapija su savo svarbiausiuoju „čia ir dabar“ principu. Iš tiesų, žiūrėk, prote, kaip Tu jautiesi, kas Tave vargina bei džiugina čia ir dabar? Kokių problemų turi dabarties akimirką? Jokių? Tu tiesiog nori gražiai sudėlioti mintis šiame įraše? Puiku, ties tuo ir likime. Laikas iliustracijos parinkimui ateis, kai pabaigsime tekstą. Bet štai, kai tik imu drausti jam mąstyti apie iliustraciją, spėk, ką jis daro – jis būtinai mąsto apie iliustraciją! O kai aš tai dar ir užrašau, jis mėgaujasi – štai kaip puikiai Tu mane valdai! Uf!!!

Vienintelis kol kas pavykęs būdas sustabdyti vidinį dialogą (kalbant Kastanedos terminais) yra susikoncentruoti į nepaprastai įdomią veiklą, įtraukiančią visomis jėgomis, priverčiančią pamiršti kas, kur ir kodėl esu – kai svarbiausia būna tik dabarties momentas. Tačiau kaip ilgai galiu tokia veikla užsiiminėti? Bet kokiu atveju tai tėra apgaulė – protas nėra nuraminamas, jis tiesiog įkinkomas visu pajėgumu, kad nebeliktų vietos beprasmiškoms minčių grandinėms. Bet kokiu atveju, man bent jau ramiau dėl to, kad stengiuosi.

Palinkėkime vienas kitam ramybės.

Ar nesu laisva taip pasielgti?

Ar esu įsipareigojusi išlaikyti vientisą pastovios nuspėjamos personos įvaizdį visų mane pažįstančių asmenų galvose ir elgtis pagal scenarijų, kuris jiems būtų labiausiai tikėtinas? Kalbu ne tik apie valgymo ir gėrimo (negėrimo) įpročius, bet apie viską. Močiutė, iš kurios kaime perku pieną ir kiaušinius, vieną vakarą manęs neatpažino, nes atėjau palaidais plaukais, o ji buvo įpratusi mane matyti susirišusią uodegą. Mėgstu blevyzgoti apie tai, kaip nenoriu vaikų ir nenoriu dirbti, bet jei užsimanyčiau vaikų ir darbo, ar tai reikštų, kad aš neturiu principų? Kad neturiu pastovios nuomonės? Kad esu nenuspėjama?

Taip, nenuspėjama esu ir tuo atvirai mėgaujuosi (jeigu šioje vietoje tam tikros personos, mėgstančios kudlotas interpretacijas, išvystys mintį, jog esu nėščia, leidžiu joms mėgautis savo kliedesiais iki valios, juk tam joms ir duota fantazija).

Tiesą sakant, dauguma iš savybių, kurias labiausiai vertinu savyje ir kituose, yra lankstumas, gebėjimas keistis, būti spontaniškais, novatoriškais, atvirais pokyčiams, ir užkietėję stuobriai varo mane į neviltį.

Ką aš čia tuo įrašu norėjau pasakyti?

Gal kad nebijotum ardyti schemų apie save kitų žmonių smegeninėse? (Jiems tai tik į naudą!) O gal nieko nenorėjau pasakyti? Kas ten mane supaisys…

Anksčiau stebėdavausi, kodėl įvairių religijų pradininkai bei pranašai aukština neturtą, askezę, juk jei viskas žmogui yra Dievo duota, tai finansinė padėtis taip pat, ir jei turčiui nereikia nuo aušros iki sutemų lenkti nugaros prie kokių fabriko staklių, jis gali šį laiką skirti maldai, meditacijai bei geriems darbams, ar ne taip? Betgi pasirodo, kad dažniausiai materialiniai turtai sukuria tokį puikių iliuzinį saugumo jausmą, jog žmogus nebejaučia poreikio siekti dvasinių lobių, ir nerimastingai miega apsikabinęs savo aukso puodą. Todėl Sidharta Gautama paliko savo karališkus rūmus, todėl Jėzus Kristus mokiniams liepė užmiršti viską, ką turėjo, todėl ir dabar girdžiu istorijas apie nuosavus verslus ir nekilnojamus turtus išparduodančius ir dvasinėn kelionėn susiruošiančiuosius trisdešimtmečius, ir visi jie sako – verta. Nes tai, ką randi, nepalyginamai brangiau. Saugumo jausmas iš išorės perkeliamas vidun.

Ir tada – kad ir kur benukeliautum, jautiesi kaip namie. Nes turi savo rankas, kojas…

Nes man tikrai įdomu, tarkim, ar, jei aš šiandien nuo pat ryto nelakstyčiau išsišiepus, vyktų tokie briusovisagališki stebuklai, kaip būrio žmonių, laukiančių prie dominančio kabineto, mistiškas išnykimas man atėjus, pirmųjų liūties lašų nukritimas kaip tik man spėjus įsėsti į automobilį beigi lietaus vėlavimas mano gyvenamame rajone, kad spėčiau grįžti ir iš balkono pačiupti skalbinius. Kai būna bloga nuotaika, viskas vyksta atvirkščiai ir dar labiau erzina. Todėl visuomet labiau apsimoka apsikaišyti šypsenomis iš visų įmanomų pusių ir laukti mielų stebuklų.

Kaži, kiek iš tikrųjų priklauso nuo paties žmogaus, o kiek nuo aplinkybių?

Ar esu laimės kūdikis, todėl man viskas gyvenime taip lengva, ar teisingas požiūris lemia sėkmę?

Ai, šūdas, neturiu klono, tai ir nesužinosiu. Be to, jei taip ir atsitiktų, klonas turėtų būti pakankamai kvailas, kad sutiktų rinktis nevykėlišką gyvenimą, o tuomet jau eksperimento sąlygos nebūtų vienodos ir vėl likčiau nieko neišsiaiškinusi. Belieka toliau gyventi taip, kaip man sekasi. Ane.

Pritariu.

Paaiškinimas, kuris gali būti traktuojamas kaip švarios ir grynos minties suvėlimas ir užteršimas. Arba praplėtimas, kuris dažniausiai tik susiaurina idėjos prasmę. Štai jis:

Kiekvienas judesys turi tikslą. Kartais judant tiesiog išreiškiamos viduje nebeįmanomos sutalpinti emocijos, pavyzdžiui, šokis, kai muzika džiaugsmu apšlaksto sielą. Tačiau daug dažniau judesį išprovokuoja nepasitenkinimo būsena, tarkim, skrandis groja maršus, aš esu priversta stotis nuo savo patogios kėdės, pėdinti virtuvėn ir atlikti nemažai judesių rankomis, taipogi kojomis bei kitomis kūno dalimis, kol pasigaminu maistuką, paskui juo užpildau skrandį, skrandis virškina, ir apima pasitenkinimo būsena, kuri iš esmės yra statiška. Taigi pasinaudoju dinamika siekdama statikos.

Jogos asanų atlikinėjimo tikslas – sustiprinti kūną taip, kad sėdint ir nejudant valandų valandas – suprask, medituojant – nenutirptų galūnės ir neįsiskaudėtų raumenys. Vėlgi dinamika vardan statikos.

Kartais žmonės mėgsta pasitelkti laukinėje gamtoje gyvenančių gyvūnų elgesio pavyzdžius, siekdami argumentuoti savo pasirinkimų logiką.  Tai ir aš pabandysiu. Ar matei tigrą, šiaip sau, tiesiog savo malonumui, bėgiojantį krosus? (greičiausiai tikrą tigrą regėjai tik zoologijos sode, bet įskaitykime TV ekrano suteiktas žinias taip pat) Ne, tigras juda tik tuomet, kai yra verčiamas aplinkybių, o savo malonumui jis guli. Taip, maži tigriukai žaidžia, bet tik tam, kad suaugę būtų vikrūs, greičiau pasigautų grobį ir galėtų gulėti. Nebekartosiu tos frazės apie dinamiką ir statiką, nes pavirsiu papūga.

Tai taip ir aš. Jeigu dirbu, tai tik už dideles sumas, kad vėliau kuo ilgiau galėčiau mėgautis gulinėjimais (gulinėjimai čia turimi omenyje plačiąja prasme, o ne tiesiogine, nuo ilgų gulinėjimų tiesiogine prasme man iš karto įsiskausta galva).  Nuolatinė dinamika sukelia įtampas nervų sistemoje, dirglumą ir kitus blogus jausmus. (Venk jos ir Tu, būtų slaptas šio įrašo moralas, tačiau nesu linkusi moralizuoti, taigi pati/pats pasidaryk išvadas)

Bernardo Soares buvo protingas vyras. (taip, aš žinau, kad iš tiesų jis niekuomet neegzistavo, bet jau čia visiškai kita tema, nors ne mažiau įdomi)

Iš pirmo žvilgsnio tie principai atrodo elementarūs (nu bet aš ir sakiau, kad čia viskas aišku ir paprasta), pavyzdžiui, vienas mano mėgstamiausiųjų skamba kaip jei tai neveiksminga, bandyk kitaip. Turima omenyje paplitusį problemų sprendimų būdą daužant galva į sieną, o ne paėjėjant toliau ir pamatant, kad greta yra jau išmušta skylė, kuria galima pasinaudoti.

Mūsuose yra paplitęs patarimo būdas – jei nepavyksta, vis viena laikykis savo metodo, tik stenkis stipriau. Tai man primena mūsų šunytę, su kuria nuėjus miškan ir paskui palikus ją už tvoros, viskas, ką ji sugeba, yra loti, paskui vėl loti, o tada loti dar garsiau. Tenka mažumėlę paėjėti ir parodyti, kad kelis žingsnius grįžus yra išėjimas. Tai supaprastintas pavyzdys, bet žmonės iš tiesų labai dažnai taiko įsisenėjusius neefektyvius būdus ir nervinasi, kad jiems ir vėl nepavyksta.

Arba būna prisirišę prie metodų, kurie puikiai veikė prieš dešimt metų, bet šiandien yra sukriošę. Kad ir tos autorių kovos su piratais – vyručiai, atsibuskit, dabar dvidešimt pirmas amžius ir dabar viskas yra internete, arba mokėkite iš to išspausti pinigą, arba bankrutuokit kovodami su neišvengiamybe (nes seniau buvo kitaip ir seniau tai veikė, uojetau).

Užsiciklinimas ties problema ir vienu neveiksmingu sprendimo būdu yra klaikiai klaidingas požiūris. Aš esu už metodų įvairovę. Ir už paprastą lengvą gyvenimą.

Nu bet čia jau buvo trečias į sprendimus sutelktos terapijos principas. Pirmieji du skamba šitaip: jei nesulūžę – netaisyk ir jei tai veiksminga, kartok. Praktiškai viso gyvenimo filosofiją nuo pirmųjų žingsnių iki pensijinės kelionės aplink pasaulį galima suvesti į šiuos tris sakinius. Aišku, paprasta, efektyvu. Ir veikia!

Pamenu svaigias akimirkas gavus pirmąją algą, už kurią galėjau prisipirkti kokių tik noriu batų ir drabužių (veiksmas vyko Amerikoje, todėl neabejok jo realistiškumu – ten tikrai nereikia arti porą savaičių, kad įstengtum įsigyti džinsus), finansinė nepriklausomybė pakylėjo mane ant savo pūkuotų sparnų (ir kol kas dar nenubloškė žemėn). Aš tikriausiai visuomet buvau labai savarankiška, ir kai paauglystėje man reikdavo kaulyti pinigų iš tėvų arba jiems padedant rinktis rūbus, mane slėgdavo priklausomybės našta, ir suaugėliškas amžius man visų pirma asocijuojasi su požiūriu „turiu savo pinigų, perku ką noriu, su niekuo man nereikia tartis“. Nesakau, kad pinigai daro mane laiminga. Finansinė laisvė daro mane laiminga.

Kita priklausomybių rūšis, apie kurią labiausiai įprasta kalbėti, – alkoholis, tabakas, kava, narkotikai, vaistai – prie kurių pripranta kūnas. Ir protas su jausmais seka iš paskos. Atsipalaidavimas, užsimiršimas, gera nuotaika kyla ne iš vidaus, o iš pagalbinių priemonių. Iš pradžių asmuo renkasi sąmoningai, tikėdamasis malonumo ir manydamas, kad panorėjęs bet kada galės mesti. Kad jis yra stipresnis nei jo priklausomybė. O. Turbūt akivaizdu iš mano kalbėjimo tono, kad esu absoliučiai laisva nuo bet kokių svaigiųjų medžiagų. Jos man kažkaip nesiderina su nepriklausomo žmogaus paveikslu.

O labiausiai šįkart knietėjo paliežuvauti apie trečią priklausomybės rūšį – nuo žmonių. Būna, pasiskaitinėju Supermamų forumo širdies atvėrimo skyrelius (kartais iš nuobodulio, bet dažniausiai – kad įsitikinčiau dar kartą, kiek yra neapsakomai kvailų moterų ant mūsų žemės). Man patinka, kai žmonės išlieka vaikais savo širdyse, bet kai ir protas lieka penkiamečių lygyje, ir tikima pasakomis, kad po vestuvių princas su išrinktąja gyveno laimingai pakol pasimirė, tai jau atleiskit… Ir tada pokšt – neapsakomai netikėtai – nes tai atrodė nieku gyvu neįmanoma – vyrai jas palieka, ir Tu neįsivaizduoji, kokia katastrofa virsta jų gyvenimas! Mylėti, svajoti, džiaugtis šalia esančiu nuostabiu žmogumi – taip, tačiau naiviai tikėtis, kad skyrybų statistika kalba apie kitokius žmones, nei Tu ir aš, – hm. Nesakau, kad reikia nuolat gyventi gresiančio išsiskyrimo nuotaikomis, tačiau argi ne tas užsimiršimas, paskendimas rutinoje, kai atrodo, kad santuokiniais įžadais susaistytas sutuoktinis yra savaime suprantamas dalykas, todėl galima visad būti surūgusia ragana (ir niekad – riestauodege deive), ir tampa pagrindine skyrybų (ar neištikimybės) priežastimi? Arba čia neseniai Bėdų turgaus anonsą mačiau: šeima susilaukė dešimties vaikų, tikėjo – užaugins, tačiau vyras pasimirė ir liko viena moteriškė su tokiu būreliu atžalų, ir jau dabar blogai, ką daryt, padėkit. Nes kai būni nuo kažko priklausomas ir to netenki, pasaulis sugriūva. Mano giliu įsitikinimu, gyvenimo ašis ir stiprybės šaltinis visų pirma turi būti pats sau, ir jau tuomet, tapęs pilnaverte savarankiška asmenybe gali kurti gražius santykius su artima siela (jokiais būdais ašies neperkeliant svetur). Ir vaikų aš gyvenime turėsiu tiek, kiek manysiu galinti pati viena išauginti, nes niekad negali žinoti (kur dings vyras, haha).

Perskaičiau viską, ką parašiau, ir nusprendžiau šį įrašą priskirti laimės receptų kategorijai, nes galų gale laisvė ir nepriklausomybė yra vienas iš variantų, kaip aš suvokiu laimę. Na, galėčiau dėti tarp jų lygybės ženklą. Kuo mažiau dalykų yra Tau reikalingų, tuo mažiau katastrofų juos praradus. Kuo mažiau katastrofų, tuo daugiau palaimingos ramybės. Aleliuja.

Mane visuomet stebindavo senučiukų begalinis noras (netgi poreikis, sakyčiau) bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, kur tik pasitaiko proga – autobuse, poliklinikoje, prie laikraščių dėžutės, stotelėje, banke, prie kiosko, lifte, parke, laiptinėje, pašte. Nekalbu apie tuos atvejus, kai jie paprašo perskaityti smulkiomis raidėmis parašytą tekstą arba padėti išsispausdinti eilės numeriuką. Dažniausiai jie užmezga pokalbį vien dėl paties bendravimo fakto.

Ir jei dabar atrėši man, kad pagyvenę žmonės yra labai vieniši, todėl stengiasi išnaudoti bet kurią įmanomą pokalbio galimybę, pasakysiu, kad visuomenėje turime tikrai nemažai tiek pat vienišų paauglių ir jaunų žmonių, bet jie ypatingai retais atvejais (niekuomet?) nepuls šnekinti nepažįstamųjų. Kodėl?

Vienas atsakymo variantų man toptelėjo šiandien, kai mielas senjoras bibliotekos rūbininkei tris kartus linkėjo kuo geriausių metų, paskui, šiaip ne taip ant pečių užsimetęs sunkią (nuo knygų) kuprinę paprašė josios pažiūrėti, ar petnešos nepersisukusios, vieną gi reikėjo pataisyti, tuo pačiu (taisomas) jis pasigyrė, kad su kuprine daug patogiau, nes rankos lieka laisvos, dar kartelį palinkėjo kuo geriausių metų ir linksmas išėjo (lauke pats sau garsiai pasiskundė dėl šalto oro). Ir aš pagalvojau, kad kai tiek daug metų pragyveni pasaulyje, jis Tau tampa labiau SAVA vieta, nei yra naujokams vaikams, paaugliams ar jaunimui.

Kai mano geriausiai mažajai draugei A. mama praneša, kad vakare apsilankysiu, ji visą dieną nenustygsta vietoje, kartodama mano vardą, tačiau atėjus pirmąsias dešimt-penkioliką minučių sėdi drovi, sukryžiavusi kojeles, tyli ir į visus klausimus atsakinėja tik galvos linktelėjimais arba sukiojimais, vėliau įsidrąsina ir prasideda visi smagumynai. Tikriausiai analogiškai mes visą gyvenimą pratinamės prie šio pasaulio. Maukšlinamės dideliausias ausines, kad atsiribotume nuo svetimos aplinkos, šnairuojame į kiekvieną nepažįstamąjį, norintį mus užkalbinti, lipame laiptais, kad tik išvengtume važiavimo liftu su kaimynais (ir priverstinio šnekėjimo). Nes mūsų pasaulėlis dar mažas, jis telpa keliasdešimtyje kvadratinių metrų, visa kita reikia prisijaukinti, prisipratinti, paversti labiau savu, artimesniu, šiltesniu.

O kai sulauki įspūdingo amžiaus ir šį uždavinį būni įgyvendinęs, kai visas pasaulis yra jaukūs Tavo namai, apie kokias kliūtis šnekinti bet kurį sutiktą žmogų galime kalbėti?

Prižadu sau pasistengti šiais metais prisijaukinti kuo daugiau pasaulio. Ne dėl pašnekesių su nepažįstamaisiais. Dėl įstabiai gero jausmo, kad visur esi namuose.

Būnu laiminga, kai:

1. vakare šiltai lovytėje skaitau įtraukiančią knygą skambant stebuklingai muzikai ir smilkstant mėgstamiausiems smilkalams;

2. bendraujant su mama, sese arba broliu prieiname prie tos akimirkos, kai giliai suvokiame, jog niekas kitas taip gerai mūsų nesupras;

3. girdžiu muziką, nevalingai verčiančią pakilti ir džiaugsmingai šokti;

4. apkabina mylimasis ir pajaučiu, kad visos problemos yra neįmanomai toli nutolę;

5. vasarą vairuoju atsidarius visus langus ir stoglangį, nes važiuoju degintis;

6. dūkstu su šuniu bėgiodama laukais ir miškais;

7. tam tikromis stebuklingomis akimirkomis stipriai išryškėja artumo su draugais bei giminaičiais jausmas;

8. šokinėju per bangas;

9. mylimasis padaro kažką, ko šiaip nedarytų, jei nežinotų, kaip stipriai dėl to tapsiu laiminga;

10. visa esybe įsilieju į sezono nuotaiką – nesvarbu, ar tai būtų žiema, pavasaris, vasara ar ruduo;

11. kalbuosi su žmonėmis, kurių požiūris jau sustabarėjęs ir užsilikęs praeities dienose, nes mintyse džiūgauju kontrastuojančiu šviežiu savo požiūriu;

12. atostogauju šiltuose kraštuose;

13. pajuntu, kad esu svarbi žmonėms, kuriems noriu būti svarbi;

14. žinau, kad norėdama galėčiau nusipirkti daug materialių dalykų, bet kad man tikrai nieko netrūksta (tik pelėdos);

15. valgau savo mėgstamiausius patiekalus (labai buitinis punktelis, bet pakylėjantis mane dieviškai aukštai);

16. švaistau laiką ne beprasmiškai kilnodama popierius ofise, o žaisdama su nuotraukų redagavimo programa arba ieškodama naujos muzikos;

17. mane prajuokina taiklios frazės;

18. jaučiu, kad mano kūnas yra ne sustabarėjęs, o laisvai tekančios energijos talpykla;

19. atrodau būtent taip, kaip tuo momentu noriu atrodyti;

20. suvokiu, kad viskas yra įmanoma.

Dauguma šių punktų išsipildė vestuvių dieną, ir, ką čia slėpti – tikrai buvau laiminga: