Visur tvyrojo tyla ir ramybė – niekas nepasikeitė,

Iš vakaro mylimajam atkasus, kad išleista nauja Gombrowicz‘iaus – sutartinai mūsų abiejų mėgstamiausio rašytojo – knyga, ryte kuo skubiau lėkėm į knygyną; siųstis internetu, nors ir pigiau, nebuvo laiko. Tai paskutinysis didžiojo lenkų genijaus romanas, kuris dar nebuvo išverstas į lietuvių kalbą. Nors pati nekantravau kuo greičiau įkišti nosį į knygą, kai pirmasis ją skaitė mylimasis, tramdžiau jį, kad neskubėtų, pasimėgautų – vis viena jis perskaitė kūrinį per pusantros dienos. Aš savo ruožtu iš pradžių taipogi stengiausi neperdozuoti, atidžiai ir palengva versti puslapį po puslapio, tačiau knygos trauka buvo stipresnė už mano valią ir įpusėjus romaną jau nebeįstengiau nuo jo atsiplėšti. Matyt, taip jau būna su tais mėgstamiausiais rašytojais!

Šoko su ja nelanksčiai ir atsargiai – visai taip, kaip anksčiau su Jule. Vedė ją atokiai nuo savęs, ir jo šokis buvo bejėgiškas – veikiau ceremonija nei šokis. Maja jautė jo judesius. Tie judesiai buvo… pagarbūs. Taip juda padorus žmogus iš prastuomenės, kupinas pagarbos šokiui, – naiviai, bet nuoširdžiai.

Laisvai jau galiu sudarinėti 2012-ųjų topus ir paskelbti geriausią šiais metais perskaitytą knygą. Netgi ne tik šiais metais – per pastaruosius trejus metus, nuo to laiko, kai užverčiau paskutinį prieš tai rankose laikytą Gombrowicz‘iaus kūrinį, nieko tobulesnio nesu skaičiusi. Taip, aš apžavėta, apkerėta, apsvaiginta.

Pasileido bėgti. Tačiau tai nepadėjo – jautė, kad slysta sau iš rankų, kad nyksta, kad nebegali susivokti. Kažkas jį apsėdo. Norėjo surikti, bet jau nebeįstengė. Suspaustomis lūpomis, bežadis, lėkė tiesiai per laukus ir žinojo tik tiek, kad negali atsikratyti tų mėlynų, bjaurių, siaubingų lūpų!

Tačiau Apsėstieji yra kitoks romanas, nei likę šio autoriaus kūriniai – jame šalia įprasto, bet nepakartojamo ir sunkiai apibūdinamo gombrowicz‘iško stiliuko dar glaudžiasi nepaprastai pagavus ir įtraukiantis siužetas, nemenkai paveikęs mano sąmonę. Ir, žinoma, genialiai kuriami charakteriai, įtaigūs aplinkos vaizdai, nepaprastai tikroviški dialogai ir vidiniai monologai, subtiliai jautrus dėmesys smulkioms, bet svarbioms detalės, ir puikus vertimas. Sakau, tiesiog tobula!

Matote, – toliau aiškino jis, – kai žmogaus gyvenime atsiranda tikrai paslaptingas ir neištirtas reiškinys, esame linkę išsyk visą kaltę suversti jam – jo poveikiui. Tai didžiulė klaida. Be abejo, egzistuoja dar daugybė jėgų ir reiškinių, pranokstančių mūsų žinias apie pasaulį, bet jų poveikio negalima perdėti. Žmogus pats yra savo likimo kalvis. Lemia charakteris, suvokimas, tikėjimas, o ne akli ir tamsūs fluidai. Kiekvieno žmogaus gyvenimas, kiekvienas mūsų nuotykis yra truputį neaiškus ir paslaptingas. Gyvename pasaulyje, kuriame dar nėra viskas ištirta ir atrasta. Bet to aiškumo, kuris jau yra, geros valios žmogui užtenka.

382 nuostabiausi puslapiai.

Man nepatinka, kad dauguma žmonių mano, jog dalykai, kurių reikia ilgai siekti, yra vertesni. Aš sakau, kad dalykai, kuriuos gauni be pastangų, irgi yra geri.

Na va, po taip mane sužavėjusios antrosios Barauskaitės knygos perskaičiau ir pirmąją, bet… Nežinau, ar tikrai viskas taip smarkiai gali priklausyti nuo lūkesčių – iš tos Dešimt absoliučiai nieko nesitikėjau, netgi, tiesą sakant, tikėjausi eilinio banalaus šlamšto, o sukramčiau kūrinį net apsilaižydama iš malonumo, dabar gi jau tikėjausi, kad čia man artima rašytojiška siela ir panašiai, bet jei būčiau šios autorės knygas skaičiusi chronologine jų parašymo tvarka, antrosios jau tikrai į rankas neimčiau…

Kodėl jie nesupranta, kad jei moteriškė sako „būtų geriausia tave palikti“ – tai reiškia „aš noriu kuo dažniau su tavimi būti, būkime-būkime-būkime!!!“; „nenoriu daugiau tavęs matyti“ – reiškia „noriu, kad atsiprašytum ir pasakytum, jog negali be manęs gyventi!“; „daugiau neliesk manęs!“ – reiškia „mylėkimės kuo greičiau, tik būk žvėris…“
Juk niekas išvis neatidaro durų, kai tos frazės reiškia tai, ką ir reiškia.

Gal čia labiausiai suveikė tai, kad antrojoje knygoje aprašomas normalus gyvenimas su vyru, buitis, džiaugsmai ir rūpesčiai, kurie yra artimi dabartiniam mano išgyvenamam laikotarpiui, o O rytoj vėl reikės gyventi – skraidaliojimai nuo vieno berno iki kito, verkimai, ko jie nepaskambino, nors žadėjo, ir panašiai. Toks siaubingai vakarykštis etapas. Tikriausiai todėl ir nesužavėjo. Nors, kita vertus, ir pati autorė pirmojoje savo knygoje mažiau taiklių įžvalgų pateikia, kūrinys labiau primena žaismingą bandymą parašyti romaną, o antrasis jau toks solidesnis, su struktūra ir taip toliau.

Bet aš sugalvojau atsakymą: mes juk sukurti pagal dievo paveikslą. Vadinasi, ir mūsų humoro jausmas identiškas. O žmonės visada labiausiai juokiasi, kai kas nors pameta piniginę, griūva ir prasiskelia kaktą ar šiaip yra idiotas.
Matyt, visos žmonijos nelaimių tikslas ir yra: juokinti dievą. Nes mes amžinai pametam savo gera, griūvam ir šiaip esam idiotai.

270 paaugliškos meilės ir išgėrinėjimo puslapių.

Bet dauguma žmonių nesako tokių dalykų. Aš – visada. Turiu tokią laisvę: noriu pasakyti Pasiilgau – ir pasakau; noriu sakyti Myliu – ir pasakau; noriu rašyti laišką – ir parašau. Niekad nesakau „galvojau apie tave, norėjau parašyti, bet…“ – taip, turiu tokią laisvę.

Psichoterapijos metu ieškoma specifiškiausių konkretaus asmens gyvenimo savybių ir įvykių, tad tušti, neegzistenciniai ir migloti apibendrinimai susilpnins bet kurią terapiją, ir tai bus pamiršta. Tačiau psichoterapijos metu taip pat ieškoma tų žmogiškojo konflikto elementų, kurie sudaro amžinų ir nuolatinių savybių, būdingų žmogiškajam patyrimui, pagrindą, todėl bet kuri terapija, kuri tai pamirš, bus linkusi apriboti paciento sąmonę ir subanalinti jo gyvenimą.

Tarsi nesąmoningai siekdama palaikyti balansą savo skaitiniuose, kartais po lengvų ir itin greitai suvirškinamų knygų pasiimu į rankas kažką sunkesnio, svaresnio, sudėtingesnio, ir šįkart būtent tokiu kūriniu pasirodė esanti Meilė ir valia. Kadaise bakalauro studijų metu buvau girdėjusi apie egzistencialistą Rollo May‘ų, filosofą ir humanistą, bet atsiminiau tik tiek, kad jis toks buvo, taigi šiuo skaitiniu nusprendžiau susipažinti su jo pažiūromis.

Smurtas yra kraštutinis destruktyvus pakaitalas, skubantis pripildyti vakuumą ten, kur nėra artumo. Smurtas turi keletą laipsnių, nuo sąlygiškai normalaus šoko, kurį sukelia daugelis šiuolaikinio meno formų, iki pornografijos ir nešvankybių, kurios sukelia pageidaujamą reakciją smurtaudamos prieš mūsų gyvenimo formas, ir dar toliau iki teroro aktų ir nužudymų viržynuose. Senkant vidiniam gyvenimui, nykstant jausmams ir didėjant apatijai, žmogui negalint turėti įtakos kitam žmogui ir net iš tikrųjų jo paliesti, smurtas pratrūksta kaip demoniškas kontakto poreikis, pamišusi vara verčia liestis tiesiausiu įmanomu būdu. Tai vienas iš gerai žinomo ryšio tarp seksualinių jausmų ir smurtinių nusikaltimų aspektų. Sukeltas skausmas ir kančios bent jau įrodo, kad žmogus gali ką nors paveikti.

Prisipažinsiu, skaityti buvo nelengva, tikrai ne kaip kokią Elizabeth Gilbert ar Ugnę Barauskaitę – ir padūsaudavau, kad kartais paprasti dalykai aprašomi taip sudėtingai ir moksliškai, ir susikaupti prie autoriaus minčių galėjau tik visiškoje tyloje namuose – kur nors kavinėje perskaičius puslapį nė vieno žodžio iš jo neatsimindavau. Kita vertus, jei nebūtų ypač gerų vietų, kurios realiai praplečia akiratį ir atskleidžia džiugiai naują požiūrį į tuos pačius dalykus, būčiau metus knygą šalin, o to nepadariau. Bet dabar jau man vėl reikia atsipalaiduoti…

Psichoterapijos metu tampa aišku, kad nėra konstruktyvu bėgti nuo demoniškumo vien dėl to, kad jis yra pavojingas. Tokiu atveju psichologinių problemų išgydymas atveda į „prisitaikymo“ nuobodybę. Tuomet žmonių gydymas būtų karališkas kelias į nuobodulį. Nenuostabu, kad pacientai neurozei ir psichozei teikia pirmenybę prieš „normalumą“, nes nuo normos nukrypusi jų egzistencija bent jau pasižymi gyvybingumu ir jėga.

416 egzistenciškai filosofinių puslapių.

Tiek meilė, tiek valia yra jungiančios patyrimo formos. Jos abi apibūdina žmogų kaip siekiantį, judantį link kito žmogaus, siekiantį paveikti jį, ją arba tai – ir atveriantį save kito žmogaus poveikiui. Tiek meilė, tiek valia yra pasaulio lipdymo, formavimo ir santykio su juo kūrimo būdai bei būdai, kuriais bandome iš pasaulio išgauti atsaką per žmones, kurių susidomėjimo ar meilės trokštame. Meilė ir valia yra tarpasmeniniai patyrimai, atnešantys galią daryti reikšmingą įtaką kitiems ir patirti jų įnašą.

Šiuolaikiniame industriniame Vakarų pasaulyje, iš kurio atvykau, žmogus, su kuriuo nusprendi susituokti, yra galbūt vienintelis akivaizdžiausias tavo asmenybės atspindys. Sutuoktinis tampa veidrodžiu, atspindinčiu pasauliui tavo emocinę individualybę. Sutuoktinio pasirinkimas – labai asmeniškas dalykas, jis aiškiai parodo kitiems, kas esi iš tikrųjų. Tad jei bet kurios šiuolaikinės vakarietės moters pasiteirausite, kaip ir kada ji susipažino su savo vyru, kodėl jį įsimylėjo, galite būti tikri, kad išgirsite išsamų, sudėtingą ir labai asmenišką pasakojimą, kurį toji moteris, nagrinėdama savo patyrimus, bus ne tik rūpestingai parengusi, bet ir įsiminusi, perpratusi ir kruopščiai patikrinusi. Be to, ji viską išklos ganėtinai atvirai – net jei esate visiškai nepažįstamas žmogus. Iš tikrųjų metams bėgant supratau, kad klausimas „Kaip susipažinote su savo vyru?“ bendraujant labiausiai padeda pralaužti ledus. Iš patirties žinau, kad net nesvarbu, ar moters santuoka buvo laiminga, ar virto katastrofa: ji vis tiek liks svarbus, gal net svarbiausias jos emocinės būklės liudytojas.

Aišku, skaičiau todėl, kad rašytoja – Valgyk, melskis mylėk, mane nepaprastai sužavėjusio kūrinio, autorė, bei kad Pasižadėję – savotiškas tos knygos tęsinys. Nors ne visai. Joje memuarinių puslapių yra mažiau, nei lyginamosios ir tiriamosios analizės santuokos, vedybinio gyvenimo ir apskritai žmonių tarpusavio santykių tema. Apžvelgiama šios tematikos istorinė perspektyva, kultūriniai skirtumai, visuomenės nuomonės ir požiūrio pokyčiai, viską perteikiant per asmeninės patirties prizmę, kuri visgi paverčia knygą ne sausu moksliniu skaitalu, o nepaprastai gyvu ir neįtikėtinai įtraukiančiu kūriniu, perskaitomu kone per vieną dieną – na, galbūt čia daug lemiantys veiksnys yra ir tai, kad beveik visais aptartais aspektais mano nuomonė sutampa su autorės.

Kad ir koks likimas laukia tos pačios lyties asmenų santuokos, kad ir kada ji bus, esu įsitikinusi, jog būsimoms kartoms tai, kad apskritai ginčijamės šia tema, atrodys juokinga, tiesiog komedija – lygiai taip pat, kaip dabar atrodo absurdiška tai, kad anglų valstiečiui kadaise buvo griežtai draudžiama tuoktis su ne jo aplinkos moterimi arba baltajam Amerikos piliečiui vesti „malajiečių rasės“ atstovę. Taigi galime daryti galutinę išvadą, kad artėja laikas, kai homoseksualių žmonių santuoka bus įteisinta, nes vedybos Vakarų pasaulyje per pastaruosius kelis šimtmečius – lėtai, bet nenumaldomai – krypsta vis didesnio asmeninio privatumo, teisingumo, pagarbos dviem artimiems žmonėms ir teisės rinktis linkme.

Priešingai nei atrodo pažvelgus į knygos viršelį (kuris gali sudaryti įspūdį, kad laikai rankose saldų banalų moterišką atostogų meilės romaną), tai nėra grožinės literatūros kūrinys. Elizabeth Gilbert ir toliau keliauja po pasaulį, susitinka su įvairių kultūrų moterimis ir vyrais, domisi jų požiūriu į santuokos institutą, atvirai ir jautriai perteikia savo šeimos, o ypač moteriškosios jos linijos, gyvenimišką patirtį santykyje su vedybomis, ieško savo atsakymų į svarbius klausimus, o ypač pagrindinį, tiesiog egzistencinę knygos ašį – „Tekėti ar netekėti?“. Pasufleruoti, kuo baigiasi kūrinys?

Paprastai tariant, man to vyro nereikia taip, kaip per amžius moterims reikėdavo vyrų. Man nereikia, kad mane fiziškai apgintų, nes gyvenu vienoje iš saugiausių bendruomenių Žemėje. Nereikia, kad vyras remtų finansiškai, nes visada pati užsidirbdavau duonai. Nereikia, kad jis praplėstų mano giminių ratą, net turiu daug draugių, kaimynių ir savo šeimą. Man nereikia, kad Felipė suteiktų svarbų „ištekėjusios moters“ statusą, nes mano kultūroje gerbiamos netekėjusios moterys. <…> Tad kokia peršasi išvada? Kam man apskritai reikalingas vyras? Jis reikalingas tik todėl, kad jį dievinu, nes to vyro draugijoje jaučiuosi maloniai bei jaukiai ir todėl, kaip kartą pasakė vienos draugės senelis, kad „kartais gyventi vienam per sunku; kartais gyventi vienam per gerai“.

272 puslapiai apie santuoką, įdomūs novatoriškomis įžvalgomis.

Pacientai eina į psichoterapiją siekdami palengvinti kančias. Šis palengvėjimas (o dažnai ir jį lydintys asmenybės pokyčiai) sudaro pirminę naudą – psichoterapijos prasmę. Tačiau dažnai pacientas gauna didelį pasitenkinimą iš pačios psichoterapijos. Jam gali patikti nuolatinis nesibaigiantis rūpestis, dėmesys kiekvienai jo minčiai, raminantis visagalio, saugančio psichoterapeuto buvimas, laikina neveiklos būsena, kai nereikia priimti jokių svarbių sprendimų. Neretai antrinis pasitenkinimas būna toks stiprus, kad noras tęsti psichoterapiją tampa stipresnis už norą pasveikti.

Ne pirma ir ne antra (bet dar ir ne paskutinė) mano perskaityta garsaus amerikiečių psichoterapeuto knyga, nukelianti į tuos paslaptingus ir retai kada stebėtojo akiai prieinamus santykius psichoterapeuto kabinete. Būtent tai labiausiai ir žavi – pabūti ten, kur draudžiama. Juolab kad šįkart knyga yra ne grožinis literatūros kūrinys, o gyvas abiejų terapijos proceso dalyvių pasakojimas atkuriant susitikimų atmosferą iš savo požiūrio taškų, aprašant kiekvieną konsultaciją vos jai įvykus.

Taigi psichiatrija – tai tarpusavio santykių tyrinėjimas, psichoterapija – iškreiptų tarpasmeninių santykių taisymas, psichoterapinis pasveikimas – tai išmokimas tinkamai bendrauti su kitais nesiremiant primygtiniais pasąmoningais poreikiais. Nors problemiško elgesio modeliai glūdi praeityje, tuos nukrypimus galima taisyti tik dabartyje, o visų geriausia – per tuo metu vykstantį paciento ir psichoterapeuto bendravimą.

Nors yra tekę pabuvoti abiejose psichoterapijos dalyvių kėdėse, kažkaip nori nenori labiau susitapatindavau su terapeutu, o ne paciente, ir kartais netgi mane išvesdavo iš kantrybės jos nenoras pasiduoti puikiam profesionaliam gydymui, nuostabioms taikomoms technikoms ir taiklioms įžvalgoms, kurios, atrodo, turėjo kaipmat pakeisti jos požiūrį į save ir pasaulį, o ji tik likdavo pasyviai sėdėti ir kartoti, kad jaučiasi kaip negyva. Žinoma, smagiausia yra tai, kad ši psichoterapija galiausiai teigiamai pakeitė pacientės gyvenimą ir jis tapo labiau pilnavertis. Bet kiek tam prireikė laiko…

Interpretacija – tai tarsi koks apšvietimas. Didelę mūsų elgesio dalį valdo mums nesuvokiamos jėgos. Būtų galima sakyti, kad esame psichiniai ligoniai tiek, kiek mus valdo pasąmonės jėgos. Psichoterapija, kurią taikiau Džinei, siekiau nušviesti tamsą. Intelekto prožektoriumi atsiimti iš pasąmonės psichologinę teritoriją.

Labiausiai patikusi knygos dalis – daktaro Yalom‘o epilogas, kuriame jis apibendrindamas apžvelgė visą psichoterapijos procesą, konkrečiai surašė visą savo veiksmų eigą ir hipotezes, kuriomis rėmėsi dirbdamas, pateikė konkrečias technikas ir metodikas, kurios knygos dėstymo dalyje dažnai tarsi išnykdavo, susiliedamos su jausmų, emocijų ir potyrių, liečiančių terapiją, aprašymais. Žinoma, kaip ir visuomet šio autoriaus knygose, žavi ir jaudina jo betarpiškas atvirumas ir sąžiningumas skaitytojui.

Interpretacinės technikos dažnai yra pirmasis žingsnis į valios atgaivinimą. Iš pradžių mes paprasčiausiai padedame žmogui suvokti, kokios srovės plukdo jį per gyvenimą. Kai kurie nejudantys daiktai: medis, namas, siloso bokštas, psichoterapeutas – reikalingi keliaujančiam pacientui suprasti, kad jis juda, bet ne savo valia. Kai pripažįstama, kad egzistuoja srovė, tuomet samprotavimų būdu pacientui padedama įvertinti tos srovės stiprumą ir prigimtį. Taip jis suvokia valios stoką ir ją atstojančių jėgų pavidalą. Žinios – tai pirmasis žingsnis į paslapties įminimą.

280 jautriai atvirų puslapių.

Ją apgaubė tyla, ji jautėsi rami, patenkinta, o adata švelniai kabino šilką, rinko draugėn šilkines klostes ir iš lengvo tvirtino jas prie diržo. Taip bangos vasaros dieną suplūsta, iškilusios netenka pusiausvyros ir dūžta, suplūsta ir dūžta, ir rodos, visas pasaulis sako: „Štai ir viskas“, – vis garsiau ir garsiau, kol net širdis kūne, išsitiesusiame saulės nutviekstame paplūdimyje, taria: „Štai ir viskas“. „Nebijoki“, – sako širdis. „Nebijoki“, – sako širdis, atiduodama savo naštą kuriai nors bangai, o toji atsidūsta dėl viso pasaulio nelaimių, paskui atsigauna, iškyla ir vėl sudūžta. O vienišas kūnas klausosi praskrendančios bitės, dūžtančios bangos, lojančio šuns, be paliovos tolumoje lojančio šuns.

Norėjau susipažinti su šia rašytoja, o ekspertų teigimu Ponia Delovėj – ne tik geriausias jos kūrinys, bet ir apskritai vienas reikšmingiausių praėjusio amžiaus psichologinių romanų, lyginamas su Proust’o ir Joyce’o kūryba. Tokio tipo knygos man labai patinka – kai nėra vientiso siužeto su įžanga, dėstymu ir kulminacija bei atoslūginiu finalu, nes juk gyvenime taip nebūna – visuomet vieni įvykiai yra kitų tąsa, niekas nėra apibrėžta ar įrėminta, viskas plaukia, vinguriuoja, tęsiasi ir nesibaigia, maža to – tuos pačius dalykus kiekvienas matome savaip, per savo patirties prizmę, ir būtent ji yra svarbiausia. Atrodo, Virginia Woolf irgi buvo panašios nuomonės.

Tegu jis ir ateistas, tačiau būna valandėlių, kai jį netikėtai apima ypatingas dvasios pakilimas. Nieko nėra, samprotauja jis – yra tik mūsų dvasios būsena, nusiraminimo ir palengvėjimo troškimas bei noras atsiriboti nuo šitų varganų pigmėjų, nuo šitų menkų, bjaurių, bailių vyrų ir moterų. Bet jeigu aš gebu įsivaizduoti ją, vadinas, tam tikra prasme ji egzistuoja, galvoja jis, eidamas taku į priekį, žiūri į dangų ir į medžių šakas, greitai suteikia visam tam moteriškas formas ir nustebęs žiūri, kaip tos jo moterys surimtėja ir kaip didingai, vėjelio judinamos, virpant tamsiems lapams, dalija geraširdiškumą, supratimą, atleidimą, o paskui, švystelėjusios viršun, nepaisydamos vienuoliškos savo išvaizdos, pasileidžia šėlti.

Visa knyga – tai vienos dienos keleto veikėjų sąmonės srautas, nejučia pereinantis nuo vieno asmens iki kito jiems susitikus, tarsi jų protus filmuotų slapta kamera, kuri, sutikusi tuo metu įdomesnį subjektą, nukreiptų savo objektyvą į jo mintis, o po kurio laiko vėl grįžtų. Autorė turi nuostabų talentą valdyti žodį, piešti nuotaikas, kurti įtikinamus charakterius, perteikti nebūtinai logiškai susietą ir kartais chaotišką minčių tėkmę, sudaryti tikrą įspūdį, lyg įsiskverbtum į svetimą protą. Patiko.

Ir vis dėlto reikia, kad viena diena keistų kitą: trečiadienis, ketvirtadienis, penktadienis, šeštadienis; kad žmogus pabustų iš ryto, pamatytų dangų, vaikščiotų po parką, susitiktų Hju Vaitbredą, paskui staiga įeina Piteris, o dar vėliau tos rožės – ir to jau gana. Mirtis atrodo tokia neįtikima po viso šito! – kad visa tai baigtųsi ir niekas visame pasaulyje nesužinotų, kaip ji visa tai mylėjo, kaip kiekvieną akimirką…

237 įtikinantys nesiliaujančio vidinio monologo puslapiai.

Šiaip gyvenam mes visai smagiai. Vakarais einame kur nors pasėdėti sykiu (ir alui, cigaretėms bei picoms išleidžiame gausybę pinigų), bet kartais Teofilis apsimeta, kad labai nori Pasiganyti Pats, tada aš apsimetu, kad suraukiu antakius – paskui jis įrodo, kodėl tai neapsakomai būtina, ir iškovojęs pergalę išeina. Žinot, mano praktika byloja, jog vyrai dažniausiai tik apsimeta, kad veikia ką netinkama, už ką jiems derėtų vožt kočėlu per galvą – todėl aš ramia širdim leisčiau savo vyriškiui ganytis ir be mūšio, bet jis sako, tada nebūna jokio džiaugsmo. Dar jis sako, kad tik tuomet, kai tenka derintis prie mano kaprizų ir pageidavimų, jis jaučiasi esąs Atsakingas ir Įsipareigojęs. Jėzau, kad tik tiek tetrūktų žmogui iki laimės!..

Na štai, pagaliau pagaliau mano rankose atsidūrė knyga, kurią suskaičiau su tokiu malonumu, kad net apsilaižyti norėjosi! Ir nereikėjo man vargti vartant visokius tinklaraščius su rekomenduojamomis knygomis ar knistis privalomų per gyvenimą perskaityti kūrinių sąrašuose – mama netikėtai užmatė šį skaitinį knygyne ir įmetė jį į mano kalėdinių dovanų maišelį. Iš pradžių į dovaną žiūrėjau skeptiškai – niekur negirdėta autorė, ir dar lietuvė, kaži, ar verta net pradėti šią knygą skaityti. Tačiau kai jau pradėjau, tai nesugebėjau atsitraukti, ir taip džiaugiuosi, kad Naujieji metai prasidėjo tokiu sėkmingu skaitiniu! Tikra sėkmė po pernykščių metų nesusipratimų…

Tuo labiau, kad tai, kas nutiko – nutiko be jokios priežasties. Lygiai taip pat galėjo ir nenutikti, todėl nėra ko sukti galvos. Amžiaus trūkumas: į šlykščius dalykus nebereaguoji, užtat geri išmuša iš vėžių. Amžiaus privalumas: jau žinai, kad viskas praeina. Nes taip jau yra: pagaliau supratau, kad tai įvyko ir tiek. Galėjo ir neįvykti. Kitaip tariant: na ir kas?

Labiausiai sužavėjo pagrindinės veikėjos požiūris į gyvenimą, į santykius, į save bei tai, kad jis toks panašus į manąjį. Net ir pati veikėja tokia ypač į mane nešanti – dvidešimt devynerių metų vegetarė, kadaise lazeriu pasikoregavusi akis… Žinoma, yra ir neatitikimų – aš nebuvau porą kartų ištekėjusi ir tiek pat išsiskyrusi, neturiu vaikų, nemėgstu brendžio taurelės kilnoti, tačiau juk esmė visiškai ne tame – esmė požiūryje! Ak, kiek kartų skaitydama aš negalėjau liautis pritariamai linkčioti galva autorės išdėstytoms eilutėms, kiek kartų balsu kvatojausi iš stulbinamai aiškiai išsakytų minčių, kurios man tokios artimos, tačiau niekada nebuvo garsiai suformuluotos…

Jis toks. Mes tokie. Ir gyvenimas – toks. Filmuose vyras limuzinu veža tūkstantį rožių, o moteris laukia po šilkine suknele nemūvėdama kelnaičių, ir tai simbolizuoja aistringą meilę – tačiau gyvenime vyras po darbo kepa moteriai kotlečiukus, o moteris išskalbia jo sunešiotas kojines. Ne todėl, kad tai jų pareigos. Todėl, kad nėščia vegetarė prisiverčia praryti tik kotlečiuką, o jai, taip graudžiai išblyškusiai, verkiant reikia įsiūlyti mėsos! Ir todėl, kad jis taip vėlai ir toks pavargęs grįžta iš darbo, o ji, tiesą sakant, atostogaudama volioja durnių. Ir drovus nerimas: ar skanu? ar laiku bus sausos? – tai kur kas didesnė meilė nei ilgas kaip dešrelė limuzinas.

Ieškodama daugiau informacijos apie Ugnę Barauskaitę, kadangi norėsiu, be abejo, ir kitus jos kūrinius perskaityti, radau formuluočių, kad neva šis kūrinys Dešimt galėtų būti priskiriamas buitinio realizmo popso žanrui, tačiau va čia moteris parašė, užtat tas realizmas nėra toks atgrasus kaip prasigėrusių valkatų sapaliojimai ir panašiai. Ką gi, popsas – tai popsas, bet ką aš galiu padaryti, kad jis toks man artimas? Beje, šiukštu nedrįsčiau niekam rekomenduoti šios knygos sakydama Paskaityk, patiks – nes jei ta pagrindinė veikėja tokia panaši į mane, greičiausiai ji nebus panaši į Tave, todėl Tau tikriausiai nieko artimo ar itin žavingo čia ir nebus. O gaila, žinok. Visiems smagu skaityti knygas beveik apie save.

Žinoma, pasitaiko vyrų, kurie viską moka ir viską daro. Tik daro dažniausiai kažkaip vaikiškai. Išsiskalbia žmogus marškinėlius, išgręžia ir užmeta ant virvės. Na, kas taip daro, dėl Dievo? – juk reikia gražiai ištampyti kampus, kad įgautų normalią formą, kad išdžiūtų gražiai… Viskas paprasta: įmušei kiaušinį keptuvėn – lukštus ne ant palangės, o į šiukšliadėžę; užtiško riebalas – nelauk, kol prikeps, nuvalyk iškart; išlipai iš vonios – grindis iššluostyk, rankšluosčius padžiauk; pakakojai – paimk šepetį ir klozetą pabraukyk. Buitis – didžiulis monstras, kuris susideda iš darbų ir jų padarinių likvidavimo. Su darbais vyrai šiaip ne taip išmoksta susitvarkyti, bet padarinius palieka moterims. Štai kodėl jie ir neapsieina be namų tvarkytojų.

227 stulbinančiai artimi ir žavingi puslapiai.

Man norėjosi ištrūkti į lauką, nueiti švelnioj prieblandoj iki parko, bet kaskart, vos pakilęs eiti, vėl būdavau įtrauktas į kokį karštą ir aršų ginčą, kuris tarsi virvėmis pririšdavo mane prie kėdės. Galbūt tuo metu atsitiktinis praeivis žiūrėjo iš tamsėjančios gatvės į geltonus mūsų langus ir svarstė, kokios žmonių paslaptys už jų slypi. Ir aš drauge su juo žiūrėjau ir svarsčiau. Buvau tuo pat metu viduje ir lauke, žavėjausi ir drauge bodėjausi neišsenkančia gyvenimo įvairove.

Kūrinys, pakliūnantis beveik į visus „privalomų per gyvenimą perskaityti knygų“ sąrašus, jo autorius vadinamas vienu iškiliausių JAV rašytojų, o Didysis Getsbis – tikru literatūros šedevru. Kai prieš atsiversdamas pirmą knygos puslapį esi prifarširuotas doze tokių ditirambų, nori nenori romaną vertinti kritiškiau, atidžiau ir priekabiau. Jei kas manęs prašytų patarti, ką reikėtų būtinai perskaityti prieš atsigulant po žeme, nė nepagalvočiau apie šią knygą. Tikrai. Nors romano toli gražu negalėčiau pavadinti beverčiu šlamštu, į stebuklingas aukštumas jo taip pat nekelčiau.

Jis nusišypsojo taip supratingai, kur ten – daugiau negu supratingai. Tokią šypseną, skleidžiančią neišsenkamą pasitikėjimą, padrąsinimą, pamatai tik kokius keturis penkis kartus gyvenime. Akimirką ji tarsi aprėpia visą išorinį pasaulį, paskui, negalėdama atsispirti jūsų žavesiui, grįžta ir susitelkia prie jūsų. Ir jaučiate, kad jus supranta taip, kaip pageidaujate būti suprastas, tiki jumis taip, kaip pats norėtumėte savimi tikėti, ir mato jus tiksliai tokį, koks labiausiai trokštate atrodyti.

Labiausiai sužavėjo puikus plaukiantis, tiesiog palengva plūstantis ir užliūliuojantis rašytojo kalbos tonas, kai skanūs tarsi saldainiukai žodžiai be vargo byra vienas paskui kitą, atskiriami lengvabūdiškais kableliais, ir nori nenori įsupa į kuriamos istorijos peizažą. Net keista, kai paskaitai, kad rašytojas ilgai dirbo perrašinėdamas knygą, šlifuodamas ją ir tobulindamas – romanas toli gražu neatrodo sunkiai per vargus išstenėtas, priešingai – jis skamba tarsi parašytas vienu ypu, stebuklingam įkvėpimui apėmus. Tas lengvumas ir žodžio valdymo meistriškumas tikrai žavi. Tuo tarpu siužetas, laikmečio istorijos įprasminimas, veikėjų portretai tarsi lieka antrame plane ir tiek…

Štai kas man Vidurio Vakarai. Ne prerijos, ne kviečių laukai, ne nuošalūs švedų miesteliai, bet mano jaunystės traukiniai, vežantys namo, ir gatvių žibintai, ir rogių žvangučiai šerkšnotoje tamsoje, ir kalėdinių vainikų šešėliai ant sniego, krintantys nuo apšviestų langų. Aš dalis visa to; truputį melancholiškas nuo ilgų žiemų, truputį savimi pasitikintis, nes augau Karavėjų namuose, mieste, kur namai dar ir dabar vadinami šeimininkų vardais.

176 įspūdingai plaukiančios kalbos puslapiai.

Getsbis tikėjo žaliuoju žiburėliu, pašėlusia ateitimi, kuri metai po metų traukiasi nuo mūsų tolyn. Ji išsprūdo mums iš rankų anuomet, bet nesvarbu – rytoj mes bėgsime dar greičiau, ištiesime rankas dar toliau… Ir vieną gražų rytą…
Taip mes stengiamės plaukti pirmyn kovodami su srove, bet ji vis neša ir neša mūsų laivelius atgal į praeitį.

Tačiau vieną kartą mes kone susibarėm. Jis pasakė, kad maloniausia praleisti karštą vasaros dieną, kai guli ant viržių vidury lauko nuo ryto iki vakaro ir aplinkui gėlėse mieguistai dūzgia bitės, o aukštai virš galvos čiulba vieversėliai ir visą laiką ryškiai šviečia saulė, ir tvaska mėlynas giedras dangus. Toks jo dangiškosios laimės idealas. O manasis: suptis šnarančiame žaliame medyje, kai pučia vakaris vėjas ir danguje greitai lekia ryškūs balti debesys, ir ne tik vieversėliai, bet ir strazdai, ir čivyliai, ir gegutės be paliovos skleidžia savo muziką, o tolumoje matyti viržynas, perkirstas į tamsias vėsias lomas; o šalia nuo vėjelio banguoja aukšta žolė; ir miškai, ir triukšmingi upeliai, ir visas pasaulis nubudęs šėlsta iš džiaugsmo. Jis nori, kad viskas būtų ramybės ekstazėje, o aš – kad viskas žaižaruotų ir šoktų, aistringai džiūgaudami.

Duoklė klasikai. Nes knygos pavadinimas šimtus kartų girdėtas, o pats kūrinys neskaitytas. Nemalonu. Nesigailiu, kad perskaičiau, negaliu pasakyti, kad buvo nuobodu, tačiau visgi palyginus su autorės sesutės Šarlotės kūryba, labiau būčiau linkusi literatūros šedevru vadinti pastarosios Džeinę Eir, o ne Vėtrų kalną. Taip, jame visko daug vyksta – nors knygoje puslapių sąlyginai nedaug – verda gyvenimas, kunkuliuoja aistros, veikėjai laksto pirmyn atgal nuo Strazdų sodybos iki Vėtrų kalno per tuos nelemtus viržynus, myli ir neapkenčia vienas kito, tuokiasi tarpusavyje, lyg pasaulyje daugiau nebūtų kitų žmonių…

– Aš žinau, kad jo prigimtis bloga, – pasakė Ketrina, – jis jūsų sūnus. Bet aš džiaugiuosi, kad aš geresnė, nes galiu atleisti; žinau, kad jis mane myli, todėl ir aš jį myliu. Misteri Hitklifai, jūs nieko neturit, kas jus mylėtų, ir kaip jūs besistengtumėt padaryti mus nelaimingus, mums už viską atlygina mintis, kad jūsų žiaurumas kyla iš to, kad jūs dar labiau nelaimingas! Juk jūs nelaimingas? Vienišas kaip velnias ir toks pats pavydus! Jūsų niekas nemyli, niekas jūsų neapraudos, kai numirsit! Nenorėčiau būti jūsų vietoje!

Bet. Nors aiškus ir suprantamas rašytojos noras atskleisti veikėjų prigimtį per jų elgesio aprašymus, parodyti, kokią įtaką daro netinkamas auklėjimas ir meilės vaikystėje stoka, visgi knygos charakteriai man atrodo pernelyg dirbtini, vienareikšmiški, šabloniški, neįtikinantys savo gyvumu. Ir dar mane gerokai nustebino tas faktas, kad nors romane neįvykdoma nė viena žmogžudystė, ankstyvų mirčių jame daugiau, nei kokiame detektyve apie serijinį žudiką psichopatą.

Pirma, stebinantis jo panašumas į Ketriną baisiai surišo jį su ja. Tu gali pamanyti, kad tai labiausiai veikia mano vaizduotę, bet iš tikrųjų tai nereikšmingiausias dalykas, nes kas gi manęs neriša su ja? Ir kas man jos neprimena? Kai tik pasižiūriu į grindis, ant plytelių tuoj atsiranda jos veidas. Jis kiekviename debesyje, kiekviename medyje – naktį pripildo orą, o dieną įžiūrimas kiekviename daikte – visur mane supa jos atvaizdas! Patys paprasčiausi vyrų ir moterų veidai, mano paties bruožai, – viskas erzina mane tuo panašumu. Visas pasaulis – baisus rinkinys daiktų, primenančių, kad ji gyveno ir kad aš jos netekau.

228 klasikiniai moteriško romano puslapiai.

Kurį laiką vaikščiojau aplinkui kapus po šiuo maloniu dangum; stebėjau, kaip skraido drugeliai virš viržių ir katinėlių, klausiausi švelnaus vėjelio kvėpavimo žolėje – ir stebėjaus, kaip gali žmonėms pasirodyti, kad neramus miegas tų, kurie miega šioje ramioje žemėje.

Kaip ir didumai jos kartos merginų, jai nuo mažens buvo kalama į galvą, jog santuoka ir motinystė – pati gražiausia moters dalia: „Ištekėsi, susilauksi daug vaikučių ir gyvensi laiminga ir patenkinta“. Tačiau aplink ji nematė nė vieno šeimyninės laimės pavydžio, netgi jos tėvai nebuvo laimingi, gyveno drauge, nors toli gražu ne taip romantiškai kaip kino filmuose, nes negalėjo įsivaizduoti kitokio gyvenimo. Niekada nebuvo mačiusi, kad jie kada nors glamonėtųsi, be to, sklido gandai, kad Pedras Moralesas turi sūnų su kita moterimi. Ne, tokio likimo ji sau nelinkėjo. Ji vis dar, kaip ir vaikystėje, svajojo apie kitokį gyvenimą, pilną nuotykių, tačiau bijojo nutraukti santykius su savo aplinka ir pabėgti.

Kadaise nepaprastai susižavėjau šios rašytojos Dvasių namais, vėliau – Afrodite, todėl nutariau išbandyti ir naujausią į mūsų kalbą išverstą jos kūrinį. Nors Dvasių namai patiko labiau, tikriausiai todėl, kad galvą buvo apsukusi (ir iki šiol iš jos neišeina) nepaprasta šio romano veikėja Klara, o šįkart pagrindinis veiksmas rutuliojosi aplink vyruką, tačiau Allende talentas kurti stiprius įspūdžius ir nuosekliai bei įtikinamai žerti skaitytojui akysna visą veikėjų sąmonės srautą vis viena kartais užgniaužia kvapą ir neleidžia atsitraukti nuo kūrinio net ir prižadėjus sau, kad va iki šitos pastraipos perskaitau ir tada tikrai einu miegoti ar panašiai.

Tais laikais, kai kūrėsi hipių bendruomenės ir viešpatavo greito maisto kultas, jo slaptos patriarchalinės svajonės atrodė įtartinos, tad verčiau derėjo balsu apie jas nekalbėti. Tikrovė keitėsi siaubingai greitai, kas dieną šeimai likdavo vis mažiau laiko bendrauti prie stalo, pasaulis sūkuriavo, viskas ėjo kreiva vėže, gyvenimas virto palaida bala, net kino teatras, kadaise buvęs vienintelis saugus prieglobstis, beveik nebeteikė paguodos.

Panašiai, kaip ir prieš tai skaitytoje Dvidešimt metų, romane atsiveria plati istorinė – kultūrinė XX a. Amerikos kasdienio gyvenimo perspektyva, leidžianti vienu ypu apžvelgti kintančias vertybes ir staiga juodu virstantį baltą bei atvirkščiai. Knygoje aprašomas visas vieno vaikino ir artimiausios jo aplinkos žmonių gyvenimas, stebinančiai staigūs (tačiau įtikinami!) likimo vingiai ir pokyčiai požiūryje į save bei kitus. Nuobodžiausios romano vietos buvo Vietnamo karo potyrių pasakojimai, ir vis iš galvos neišėjo klausimas rašytojai: moteriške, iš kur tu tiek nusimanai?

Ko gero, žmogus anksčiau ar vėliau praregi ir netenka naivumo. Gal tai į gera, nes nevalia it kokiam kvailiui eiti per gyvenimą atvira širdim ir beginkliam. Užaugau gatvių grumtynėse. Turėjau užsigrūdinti, bet to neįvyko. Dabar, kai ne kartą esu patyręs skausmą ir žiūriu į savo gyvenimą kaip į klaidomis išmargintą žemėlapį, kai galiu, nė kiek savęs nesigailėdamas, blaivia akimi peržvelgti savo potyrius, man skaudu tik dėl prarasto naivumo. Man gaila jaunystės idealizmo, to meto, kai blogį nuo gėrio dar skyrė ryški riba, kai tikėjau, kad įmanoma gyventi vadovaujantis tvirtais principais.

432 lengvai perskaitomi ir įdomūs puslapiai.